„Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“. Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“ Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“. Tuomet jis griežtai įsakė savo mokiniams niekam neskelbti, kad jis yra Mesijas.“ (Mt 16, 13–20)

Ieškojimas atnaujina tikėjimą ir jam suteikia gyvenimą. Jėzus Kristus ilgainiui taptų bereikšme ir miglota figūra, jei žmonės liautųsi kėlę klausimus apie jį. Šį darbą dažnai atlieka netikintieji žmonės, kurie vis klausinėja apie Jėzų, skatindami ieškoti vis naujų atsakymų.

Todėl du Jėzaus klausimus: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų? <…> O kuo jūs mane laikote?” turėtume patys sau užduoti. Kas yra Jėzus iš Nazareto? Ar Jis iš tikrųjų yra tasai, kaip apie Jį teigia krikščionių Bažnyčia? Ar Jis tikrai numatė tokią savo mirtį? Gal tai buvo klaida? Ar Jis tikrai prisikėlė?

Svarbu drįsti kelti šiuos nepatogius klausimus, nes Jėzui nepakanka to, kad mes žinome, kas apie Jį kalbama iš sakyklų ar rašoma knygose. Jėzus nori, kad į juos sau atsakytume mes, kurie tikime jį ir kurie į jį sudėjome savo viltį. Šio atsakymo nereikia išradinėti. Jį pateikė Petras: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus”.

Čia glūdi visa krikščionybės esmė. Šį atsakymą gilino visos krikščionių kartos, jį skelbė Bažnyčia, mes taip pat jį kartojame išpažindami savo tikėjimą: „Tikiu vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo: Dievą iš Dievo…” Bažnyčia savo maldoje ir mokyme nuolat kartoja šį tikėjimą: Jėzus nėra tik žmogus, pranašas ar mokytojas, bet Jis – Dievas su mumis.

Toks yra tikėjimo atsakymas, tačiau jis miršta, jei nėra nuolat atnaujinamas, peržiūrimas. Negana to, šis atsakymas tampa nereikšmingas man, jeigu juo negyvenu, o tik kartoju kaip išmoktą dainelę. Nepakanka pakartoti, ką sako žmonės arba Bažnyčia. Esame skatinami leistis ieškoti. Jėzus šiandien klausia manęs kaip tikinčio asmens, kreipdamasis į mano laisvę ir tikėjimą: o kuo tu mane laikai?

Atsakyti galėsime tik tuomet, kai susitiksime Gyvąjį asmeniškai ir bendrausime su Juo. Taip tapsime pajėgūs dalytis Jėzaus patirtimi, panašiai kaip darė mokiniai kitą dieną po prisikėlimo, pasakodami vienas kitam: Jis pasirodė ir man!

Tuomet žmonėms, nesiliaujantiems klausinėti apie Jėzų iš Nazareto, galėsime skelbti, kad Jis yra Mesijas.

Kunigas Rolandas Karpavičius

Paveikslas – Pietro Perugino. Petras gauna raktus. (1481–1482). Siksto koplyčia Vatikane.

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →