Daugelis jo mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ Jėzus, žinodamas, kad mokiniai dėl to murma, paklausė: „Jus tai piktina? O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, užžengiantį ten, kur jis buvo pirmiau?! Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda.Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas. Bet kai kurie iš jūsų netiki“.

Mat Jėzus iš pat pradžių žinojo ir kas netiki, ir kas jį išduos. Jis dar sakė: „Štai kodėl aš jums sakiau: niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota Tėvo“. Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo.

Tada Jėzus paklausė Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis“. (Jn 6, 60-69)

Kuo labiau pažįstu Bibliją, tuo ji man atrodo gražesnė, bet taip pat ir bjauresnė. Atsiprašau, kad vartoju žodį „bjauri” ten, kur turėčiau atlikti mylinčio sūnaus vaidmenį. Tačiau netgi ir motina bėgant metams gali įgyti bruožų, dėl kurių ji tampa ne tokia patraukli, ir vis dėlto ji nusipelno mūsų meilės. Ilgainiui kuo aiškiau imu suvokti Biblijos aspektus, tarp mūsų įžiebiančius Jėzaus šviesą, tuo labiau mane skaudina Rašto sunkumas, puslapiai, kuriuos nelengva skaityti ir priimti ir kurie vargiai atitinka nuolankaus ir gailestingo Kristaus įvaizdį. Ką aš turiu omenyje? Biblijoje yra daug vietų (aš suvokiu jas kaskart vis giliau), spinduliuojančių didžiulius turtus, kur girdimas Jėzaus balsas, vedantis mus pas Jį. Tai pirmiausia Evangelijos, ypač palaiminimai, visas Kalno pamokslas, palyginimai, ypač tos vietos, kur centrinę vietą užima artimo meilė, meilės ir atlaidumo ženklai, viršijantis žmogišką didingumą kančios atpasakojimas. Atsimenu daug apaštalo Pauliaus ištraukų, kuriose iškeliamas Evangelijos pirmumas prieš Įstatymą ir malonės pirmumas nuodėmės atžvilgiu.

Yra taip pat daug tokių vietų, kurias ne tik sunku paaiškinti, bet vargiai įmanoma skaityti, sunku priimti ir perprasti. Šiose vietose kalbama jėgos kalba, žmogžudystės ir žudynės aprašomos kaip Dievo valia ir mirties bausmė abejingai tapatinama su dieviškuoju kerštu. Tokių vietų yra ne vien tik Senajame Testamente, jų rasime ir Apreiškimo knygoje. Turiu omenyje daugelį epizodų (Išėjimo, Skaičių, Kunigų, Kronikų knygose), kurie nepateikiami liturginiuose skaitiniuose, bet prieinami kiekvienam, atsiverčiančiam Bibliją. Jei šie epizodai man yra sunkūs ir išprovokuoja mano instinktyvų pasipriešinimą, tai kaip jie veikia tuos, kurie nėra gerai susipažinę su Šventuoju Raštu ir nieko neišmano apie hermeneutiką.

Skaitydamas liturginius skaitinius, ypač tęstinius antruosius skaitinius, aš žvelgiu į žmonių veidus ir klausiu savęs, kiek jie supranta iš tų kelių eilučių, kurias nelengva suvokti ir turint prieš akis teksto visumą. Ar žmonės tikrai klauso? Kaip savo trumputėje homilijoje sugebėsiu išvengti pačių nesuprantamiausių vietų. Egzegezė – panašiai kaip Jokūbas su angelu – šimtmečiais grūmėsi su šiais tekstais, įvairiais metodais rasdama atsakymus ir paaiškinimus. Popiežiškosios biblinės komisijos dokumento Biblijos aiškinimas Bažnyčioje pirmojoje dalyje išvardijami įvairūs metodai ir požiūriai. Tačiau negalime paneigti, jog, nepaisant daugelio Biblijos simbolių bei temų šiuolaikiškumo ir netgi „postmodernumo”, daugybė Šventojo Rašto vietų lieka mums keistos. Nei mūsų mentalitetas, nei kultūra, nei kalba negali sutarti su daugelio mūsų religinio jautrumo aspektų. Jei nekreiptume dėmesio į šiuos sunkumus ar nepaisytume jų kaip banalių, tai nepasitarnautų ugdant požiūrį į Bibliją, kad ji taptų palaiminto susitikimo su Kristumi vieta.

Mano antrasis asmeninis pastebėjimas –vis labiau pažįstant Šventąjį Raštą reikia skirti įvairius biblinio teksto lygius. Kreipdamiesi į Šventąjį tekstą, o su juo į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, mes neišvengiamai leidžiamės skirtingais keliais, skirtingais lygiais, ir nebūtinai vėlesnieji turi kada nors pakeisti ankstesniuosius. Tarsi į Emausą vestų ne vienas, bet daugybė kelių. Norėčiau kaip schemą išskirti tris prieigos prie Šventojo Rašto tarpsnius ar momentus.

Pirmiausia paminėčiau filologinį, egzegetinį kelią, kuris šiandien lengvai visiems pasiekiamas dėl daugybės pagalbinių priemonių (komentarų, įvadų, žodynų, atlasų, enciklopedijų, kompaktinių diskų ir t.t.). Šiame etape galima suvokti tekstuose glūdinčius didžiulius turtus, galią, netgi žmogiškąją ir literatūrinę, kuri iki galo niekuomet nebus ištirta.

Augant lingvistinio literatūrinio Biblijos aspekto pažinimui vis labiau kyla poreikis suprasti joje perteikiamos žinios prasmę ir palyginti ją su savo atskaitos perspektyva. Tekstas lieka būtinu išeities ir atskaitos tašku, tačiau iš jo išnyra gausybė mąstymų, klausimų, tyrimų ir atsakymų, maitinančių protą ir šildančių širdį. Tai yra tas momentas, kai Jėzus kelyje į Emausą ne tiktai cituoja Raštų ištraukas, bet atskleidžia mokiniams ryšius ir visa apimančios prasmės kryptį.

Ateina momentas, kai teksto tikslumas ir objektyvūs kontūrai tarsi išsklinda, kai jis tarsi praranda savo materialų turinį. Tuomet Viešpaties asmuo ir Karalystės slėpinys tampa aiškesni, pasitinkant dangiškąjį regėjimą, ragindami melstis ir kontempliuoti.

Čia aprašiau tris klasikines lectio divina pakopas, tai yra lectio, meditatio, contemplatio. Netvirtinu, kad nėra kitų lectio divina metodų. Šia tema prirašyta daug išsamios literatūros. Aš tiktai norėjau nurodyti, kad skirtingos lectio pakopos, kad ir kaip jos būtų vadinamos, pamažu keičia savo reikšmę bei svarbą dvasiniame kelyje, kol įgalina susitikti su Jėzumi. Tuomet tekstas kažkaip išblanksta prieš dvasinę esamybę. Kiekvienoje pastoracinėje prieigoje prie Šventojo Rašto privalu atsižvelgti į šį kelią ir padrąsinti jame, pernelyg neakcentuojant apibrėžtos schemos. Turime leisti reikštis iš Biblijos kylančiam maldos dinamizmui su visomis apylankomis ir kliūtimis. Todėl susitikimas su Jėzumi per Šventąjį Raštą galiausiai visuomet yra labai asmeniškas nuotykis. Vieniša kova su angelu, kelionė su Šventąja Dvasia, kur pastoracinis vadovavimas galėtų nurodyti tik bendrą kryptį, dispoziciją ir modelį. Tai atsitinka Žodžio mokykloje.

Trečiasis pastebėjimas – augant pažinčiai su Šventuoju Raštu drauge suvokiama, kaip Biblija glaudžiai susijusi su visa Bažnyčios veikla, kurioje ji visuomet dalyvauja anapus visų skirtingumų bei priešpriešų (Šventasis Raštas – Tradicija, Šventasis Raštas – sakramentai) nepabūgdama visų fundamentalizmo ar ekstremaliųjų sąjūdžių (biblicizmo, gnosticizmo) pavojų. Tai galima pavaizduoti buvusio Venecijos patriarcho kardinolo Roncalli pasitelktu įvaizdžiu. Šis įvaizdis – tai Alfa ir Omega, arba Knyga ir Taurė. „Vyskupo ir jo kunigų darbe Šventoji knyga yra nelyginant Alfa. Kita vertus, Omega, jei galiu pavartoti šį apokaliptinį posakį, yra konsekruota Taurė ant mūsų kasdienio altoriaus. Knygoje girdimas Jėzaus balsas, ataidintis mūsų širdyse, o Taurėje yra Kristaus kraujas, kuris visuomet yra malonės, susitaikinimo, Išganymo šaltinis Bažnyčiai ir visam pasauliui. Tarp šių dviejų polių galima rasti visas kitas abėcėlės raides. Tačiau jos būtų niekis, jei nebūtų palaikomos abiejų kraštutinių polių – Jėzaus žodžio, ateinančio iš Šventojo Rašto ir atsikartojančio visuose Šventosios Bažnyčios teiginiuose ir Kristaus kraujo aukos, kaip amžinojo malonės ir palaiminimų šaltinio” (Angelo Roncalli, La Sacra Scrittura e S. Lorenzo Guistiniani, Ganytojiškasis laiškas, 1956). Pasitelkdamas šį būsimojo popiežiaus įvaizdį norėčiau pasakyti, jog Šventojo Rašto ir Tradicijos, Šventojo Rašto ir sakramentų, o labiausiai Šventojo Rašto ir liturgijos ryšys yra daugiau negu grynai teologijos dalykas. Tai veikiau praktinis pažinimas, ilgainiui augantis patirtimi ir Šventosios Dvasios malone.

„Bažnyčios žinios“

 

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →