Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti. Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ O jis atsisukęs subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“. Tuomet Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę? Nes Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus.“  (Mt 16, 21–27)

Petras įsivaizdavo galingą, nugalėtoją ir šlovingą Mesiją. Kenčiančio Mesijo idėja, bet koks ryšys tarp Mesijo veiklos ir kryžiaus atrodė jam neįtikėtinas. Petro elgesys įrodo, kiek mokiniai buvo toli nuo supratimo, ką Jėzus turėjo omeny, teigdamas, kad Jis yra Mesijas ir Dievo Sūnus.
Krikščionių teologas, filosofas ir filologas Origenas (185-253 m.) manė, kad Jėzus pasakė Petrui: „Petrai, tavo vieta yra už manęs, o ne priešais mane. Tau reiktų sekti mane tuo keliu, kurį Aš pasirinkau, o ne bandyti mane vesti tuo keliu, kuriuo nori. kad eičiau“. Jei ši frazė gali būti aiškinama taip, tuomet ji pašalina dalį savo aštrumo, nes tada Jėzus atsikrato ne paties Petro. Atvirkščiai, Kristus parodo jo teisėtą vietą kaip sekėjo, kuris eina jo pėdomis. Vis dėlto, kol žmogus nori bandyti sekti Jėzumi, net ir parpuolęs, jis turi vilties būti laimingu. Ir visada lieka mums esminė tiesa, kad turime eiti paskui Kristų, o ne bandyti priversti jį eiti mūsų įsivaizduojamu keliu.

Kun. Rolandas Karpavičius

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →