XXIII eilinis sekmadienis. Bendra malda
Jėzus kalbėjo: „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk bažnyčiai. O jei nepaklus nė bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas. Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje“. „Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“. (Mt 18, 15–20)
Mūsų gyvenime yra daug dalykų, kurių įgyvendinimas būna sunkiai įvykdomas. Tačiau galime tikėti, kad tiesioginis dangiškos galybės veikimas ir malonė gali suteikti mums tai, ko trokštame. Nes Jėzaus žodžiai, pilni vilties ir pažado, neturėtų paliktų vietos abejonėms: „Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“.
Jėzus mus ragina tikėti paslaptingu veiksmingumu, kuris nepastebimas įprastiniam žmogiškam žvilgsniui. Malda, kuriai ragina Jėzus, nėra tingumas, kadangi prieš tai buvo išbandytos visos kitos priemonės. Ši malda yra paskutinioji priebėga, ir Jėzus mums liepia tikėti jos veiksmingumu.
Evangelijoje Jėzus dažnai skatina mus melstis ir moko, kaip turime prašyti, kad gautumėm tai, ko meldžiame. Malda, apie kurią kalba Viešpats yra ypatinga tuo, kad tai, ko joje prašome, turi būti meldžiama bent dviems asmenims susitarus. Jėzus pabrėžia ne prašančiųjų skaičių, bet maldos vienybę, tad bendrystė yra būtina sąlyga, kad gautume tai, ko maldoje prašome.
Kodėl ši vienybė yra tokia svarbi Dievui? Kai mes prašome drauge, mūsų prašymas yra tyras, ne savanaudiškas, nes kai esame vieningi, tada įsiklausome į kitus, rūpinamės kitų reikalais bei dalinamės jų rūpesčiais. Todėl maldos už gyvenančiųjų žemėje reikalus ir mirusiuosius yra vienas iš meilės darbų, kuriais remiantis, būsime teisiami savo gyvenimo pabaigoje, o bendra malda ugdo Bažnyčios bendrystę.
Bažnytinė bendruomenė nėra tokia kaip kitos žmonių bendrijos. Ši tikėjimo bendruomenė laikosi ne tiek žmogiškosiomis pastangomis, kiek Šventosios Dvasios dėka. Prisikėlęs Jėzus su visa Dvasios galybe yra tarp susirinkusiųjų Jo vardu. Čia pranokstamas moralės, sociologijos ar žmogiškųjų santykių lygmuo. Mes esame tikėjimo plotmėje. Todėl Bažnyčios vienybė yra regima bendroje jos narių maldoje, kurios pagrindas – širdžių vienybe.
Kunigas Rolandas Karpavičius
