Jėzus pasakė savo mokiniams: „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk bendruomenei. O jei nepaklus nė bendruomenei, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas. Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje. Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti bet kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę vardan manęs, ten ir aš esu jų tarpe.“ (Mt 18, 15–20)

Jėzus mus moko, kad neprarastume vilties jokiomis aplinkybėmis. Jis aiškina, kad bažnytinė bendruomenė nėra tokia kaip kitos žmonių bendruomenės. Šios tikėjimo bendruomenės pamatas nėra žmogiška veikla, kuri visuomet gali baigtis žlugimu, bet dangaus Tėvo malone. Jėzus mus ragina tikėti Bažnyčioje slypinčiu malonės veiksmingumu, kuris nepastebimas žmogišku žvilgsniu.

„Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų,“ – užtikrina Jėzus. Prisikėlęs Jėzus su visa dieviškąja galybe yra tarp susirinkusiųjų Jo vardu. Čia pranokstamas žvilgsnis į žmogiškus santykius. Todėl esame tikėjimo plotmėje.

Bendra malda yra nuostabiausias vilties slėpinys, leidžiantis tikėti, kad nė vienas žmogus ir jokia situacija nėra nepataisoma. Ši malda, kuriai ragina Jėzus yra paskutinioji priebėga, ir Jėzus mums liepia tikėti jos poveikiu. Daugybei šeimų tėvų bei motinų šie Jėzaus žodžiai suteikia vilties.

Kun. Rolandas Karpavičius

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →