XXIX eilinis sekmadienis. Benediktas XVI. Apie maldą
Jėzus pasakė jiems palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti. Jis pradėjo: „Viename mieste gyveno teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių. Tame pačiame mieste gyveno ir našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: ‘Apgink mane nuo skriaudiko!’ Jis ilgai spyrėsi, bet pagaliau tarė sau: ‘Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų’“. Ir Viešpats pridūrė: „Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas. Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?! Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18, 1-8)
Kiekvienos istorinės epochos žmogus maldoje save ir savo situaciją vertindavo Dievo akivaizdoje, remdamasis Dievu bei kreipdamasis į Dievą, ir patirdavo save kaip pagalbos reikalingą kūrinį, negebantį sau suteikti egzistencijos pilnatvės ir vilties. Filosofas Ludwigas Wittgensteinas primena, kad „melstis reiškia jausti, jog pasaulio prasmė yra už pasaulio ribų“.
Šio santykio su tuo, kuris egzistencijai suteikia prasmę, su Dievu, dinamikoje viena iš maldos tipiškų išraiškų yra parklupimas. Šiame judesyje glūdi radikalus dviprasmiškumas: aš galiu būti priverstas parklupti – tai skurdo ir vergystės būvis – ir galiu parklupti spontaniškai, taip parodydamas, jog esu ribotas ir kad man reikalingas Kitas. Jam parodau, jog esu silpnas, varganas, nusidėjėlis.
Maldos patirtimi žmogiškasis kūrinys išreiškia visą savo savivoką, visa, kas sudaro jo egzistenciją, ir kartu visą save gręžia į Būtį, kurios akivaizdoje stovi, kreipia savo sielą į Slėpinį, iš kurio tikisi giliausių troškimų patenkinimo ir pagalbos savo gyvenimo vargui įveikti. Tas žvelgimas į Kitą, tas gręžimasis į „anapus“ yra maldos kaip patirties, įveikiančios tai, kas jusliška ir kontingentiška, esmė.
Žmogaus ieškojimus galiausiai pilnatviškai patenkina tik Dievas. Malda, kuri yra atvirumas Dievui ir širdies kėlimas į jį, taip tampa asmeniniu ryšiu su juo. Ir net žmogui savo Kūrėją užmiršus, gyvasis ir tikrasis Dievas nenuilstamai kviečia žmogų į slėpiningą susitikimą maldoje.
