XXV eilinis sekmadienis. Tarnavimo didybė

Nusileidę nuo kalno, Jėzus ir mokiniai keliavo per Galilėją. Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai žinotų. Mokydamas savo mokinius, jis tvirtino: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels“. Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet nedrįso jį klausti. Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie jis paklausė juos: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“ Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias. Atsisėdęs jis pasišaukė Dvylika ir tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“ Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė: „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs“. (Mk 9, 30–37)

Jėzus šį incidentą pažvelgė labai rimtai. Kaip sako Morkus, Jis atsisėdo ir pašaukė Dvylika. Jėzus atsisėdo ir tik tada kalbėjo savo mokiniams kaip autoritetas, ir jiems pasakė, kad, jei jie ketina užimti svarbią vietą jo karalystėje, jie neturėtų pradėti nuo reikalavimų, bet pirmiausiai būti tarnais. Jėzus neužgniaužė jų ambicingų planų, bet atstatė jų orumą ir davė jų ambicijoms teisingą kryptį. Vietoj geismo valdyti, Jis įkvėpė norą tarnauti. Vietoj noro, kad kiti padarytų viską tau, jis įkvėpė troškimą daryti viską kitiems

Lietuvon atvykstantis popiežius Pranciškus, sako: „Mes, Jėzaus mokiniai, neturime siekti garbės titulų, valdžios ar pranašumo. Aš jums sakau, man skaudu matyti žmones, kurie vaikosi pripažinimų tuštybės. Mes, Kristaus mokiniai, neturime taip daryti, mes turime gyventi paprastai, broliškai. Visi esame broliai ir seserys, dėl to neturime iš viršaus žiūrėti vieni į kitus. Jei Dangaus Tėvas mus apdovanojo kokioms nors savybėmis, jomis turime tarnauti bendram labui, o ne vien savo naudai. Neturime manyti, kad esame už kitus pranašesni. Nuolankumas tai esmiškai svarbi savybė tiems, kas nori gyventi pagal Jėzaus mokymą. Jėzus mus moko romumo ir nuolankumo, jis atėjo tarnauti, o ne kad jam būtų tarnaujama.”

Tai ne kažkoks idealus gyvenimo vaizdas, o tikroji prasmė. Tiesą sakant, asmenybės, kurias žmonija prisimena kaip įnešusias tikrą indėlį į visuomenės gyvenimą, yra būtent tos, kurios gyveno kitiems ir dėl kitų.

Kun. Rolandas Karpavičius