XXVI eilinis sekmadienis. Popiežius Pranciškus. Lozorius ir turtuolis
„Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis. Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas.
Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje’. Abraomas atsakė: ‘Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus’.
Tas vėl tarė: ‘Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius – juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą’. Abraomas atsiliepė: ‘Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!’ O anas atsakė: ‘Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų’. Tačiau Abraomas tarė: ‘Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų’.“ (Lk 16, 19–31)
Šių dviejų žmonių gyvenimai teka lygiagrečiomis, nesusisiekiančiomis vagomis; jų gyvenimo sąlygos visiškai skirtingos. Turtuolio durys vargšui visada uždarytos. Vargšas guli lauke, tikisi gauti bent trupinių nuo turtuolio stalo. Turtuolis vilki prašmatniais rūbais ir ištaigingai puotauja. Lozorius miršta iš bado ir šunys laižo jo votis.
Ši scena mums primena Žmogaus Sūnaus priekaištą, kuris nuskambės Paskutiniojo teismo dieną: „Aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte… nuogas – neaprengėte“ (Mt 25,42-43).
Toliau Jėzaus palyginime sakoma, kad Lozorius mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis. Turtuoliai miršta, visų laukia toks pat likimas. Miręs, atsidūręs pragare, turtuolis šaukiasi Abraomo pagalbos. Jis atsiminė, jog priklauso Dievo tautai, nors gyvenime Dievui visiškai neskyrė dėmesio. Atstumti vargšą – tai niekinti Dievą. Gerai įsidėmėkime, nekreipti dėmesio į vargšą – tai niekinti Dievą.
Turtuolis neturi vardo, jis paprasčiausiai vadinamas „turtuoliu“; kai tuo tarpu vargšo vardas „Lozorius“ reiškia „Dievas padeda“. Prie durų gulintis elgeta Lozorius kasdien turtuoliui primena apie Dievo buvimą, tačiau turtuolis nekreipia į tai dėmesio. Jis bus pasmerktas ne dėl to, kad yra turtingas, bet dėl to, kad neparodė Lozoriui gailestingumo.
Antroje palyginimo dalyje kalbama apie turtuolio ir Lozoriaus likimą po mirties. Čia jie tarsi susikeitę vietomis. Dabar turtuolis atpažįsta Lozorių, nors gyvenime apsimesdavo jo nematąs. Kol Lozorius gulėjo prie turtuolio durų, turtuolis galėjo atsiversti. Tačiau dabar jau per vėlu.
Dievo gailestingumas mums susijęs su mūsų gailestingumu artimui. Jei mes nesame gailestingi artimui, jei mūsų širdis uždara, tuomet ir Dievo gailestingumas negali į ją patekti. Jei aš neatidarau savo širdies durų vargšui, tuomet mano širdies durys yra uždaros ir Dievui. Ir tai yra baisu.
Turtuolis atsimena savo brolius, kuriems irgi gresia panašus likimas ir prašo Abraomą, kad pasiųstų Lozorių juos įspėti. Tačiau Abraomas atsako: „Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso“. Žmogaus atsivertimui nereikia stebuklingų ženklų, bet reikia širdies atviros Dievo Žodžiui, kuris mus ragina mylėti artimą. Joks pasiuntinys ir jokia žinia negali pakeisti vargšų, kuriuos sutinkame savo kelyje, nes juose sutinkame patį Jėzų.
Brangieji broliai ir seserys, klausydamiesi šios Evangelijos, mes visi, drauge su viso pasaulio vargšais, galime kartu su Marija giedoti: „Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia“
Šaltinis – Vatikano radijas
