Rožinio malda yra nepelnytai primiršta. Nenuostabu, nes mūsų visuomenėje vyrauja skubėjimas ir veiksmingumas, o rožiniui yra būtinas stabtelėjimas, laikas ir apmąstymas – tai, ko stokoja šiuolaikinis žmogus.

Rožinio malda yra išorinis mūsų ir Marijos santykio ženklas. Melsdamiesi rožinį išpažįstame, kad mums yra būtina Marijos dieviškoji motinystė, kad trokštame su ja užmegzti asmenišką, intymų vaiko ir mamos ryšį.

Kartodami „Sveika Marija“ žodžius, mes dėkojame Tėvui kad sutvėrė Mariją, dėkojame už viską, ką per ją Jis nuveikė mūsų gyvenimuose.

Taip pat per rožinio maldą mes jungiamės prie laiminimo, kuriuo yra palaiminti Marija ir Jėzus, juos siejantis, sūnaus ir motinos, mokytojo ir mokinės ryšys. Juk pati Marija pranašavo apie save, sakydama: „štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos“ (Lk 1, 48). Girdami Jėzų ir Mariją, mes išreiškiame troškimą, kaip ir jie, pasiekti laimę.

Rožinio malda yra pastovus Jėzaus ir Mergelės Marijos vardų kartojimas. Pagal biblinę mintį vardas yra asmens artumo ženklas. Kartodami šventuosius vardus siekiame vienybės su dangiškais asmenimis, norime jų artumo savo gyvenimuose.

Melsdamiesi rožinį mokomės Marijos Širdimi skaityti Evangeliją, jos akimis žvelgti į Jėzaus gyvenimo slėpinius. Beje, kiekvieno mūsų gyvenimas yra nusėtas džiaugsmu, šviesa, skausmu ir garbe, tad prašome Marijos šiuos mūsų gyvenimo tarpsnius suvienyti su Jėzaus, ir jos pačios, džiaugsmu, šviesa, kančia ir šlove.

Šitaip rožinis tampa krikščionio gyvenimo veidrodžiu. Ši paprasta malda leidžia Evangelijai įsišaknyti mūsų gyvenimuose.

Kunigas Rolandas Karpavičius

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →