Tada atėjo fariziejų, kurie, spęsdami jam pinkles, klausė jį, ar galima atleisti žmoną. Jis atsakė jiems: „O ką jums yra įsakęs Mozė?“ Jie tarė: „Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti“. Tuomet Jėzus prabilo: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą. O nuo sukūrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ Namie mokiniai vėl klausė Jėzų apie tą dalyką. Jis atsakė: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“.

Jam nešė vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė. Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, – neįeis į ją“. Ir jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas. (Mk 10, 2–16)

Šeima, sukurta iš meilės ir jos gaivinama, yra asmenų bendruomenė: vyro ir moters, kaip sutuoktinių, tėvų, vaikų ir giminių. Pirmasis jos uždavinys yra ištikimybė tam tikram bendrumui, nuolat rūpinantis, kad tobulėtų bendruomenės asmenys.

To uždavinio vidinis pagrindas, nuolatinis tvirtumas ir galutinis tikslas yra meilė: kaip  be meilės šeima nėra asmenų bendruomenė, taip be meilės ji negali gyvuoti, augti ir tobulėti kaip asmenų bendruomenė. Tai, ką parašiau Enciklikoje Redemptor hominis, prasideda šeimoje ir tinkamiausiai pritaikoma šeimoje: „Žmogus negali gyventi be meilės. Žmogus lieka sau nesuprantama būtybė, jo gyvenimas netenka prasmės, jeigu jam neapsireiškia Meilė, jeigu jis nesusitinka su Meile, jeigu jo neapima Meilė, kokiu nors būdu tapdama sava, jeigu gyvai nebendrauja su ja.“

Santuokoje vyro ir moters meilę, taip pat tos pačios šeimos narių – tėvų ir vaikų, brolių ir seserų, giminių ir namiškių – tarpusavio meilę gaivina ir palaiko nepaliaujamas vidinis dinamizmas, kuris teikia šeimai kaskart gilesnį ir tvirtesnį bendravimą, kuris sudaro santuokos ir šeimos bendruomenės pagrindą ir normą.

Pirmiausia atsiranda sutuoktinių sąjunga, kuri toliau vystosi; santuokinės meilės sąjungos pagrindas, kad vyras ir moteris „jau nebe du, o vienas kūnas“ ir jie pašaukti nuolat tą sąjungą stiprinti būdami ištikimi santuokiniam visiško atsidavimo pažadui.

Tos santuokinės sąjungos šaknys – natūralus vyro ir moters vienas kito papildymas, stiprinamas asmeniniu sutuoktinių pasiryžimu dalytis viso gyvenimo programa, tuo, ką jie turi, kuo jie yra. Todėl ši sąjunga – tai labai žmogiško poreikio ženklas ir vaisius. Tačiau Kristuje Dievas priima tą žmogišką poreikį, patvirtina jį, apvalo ir išaukština, Santuokos sakramentu iškeldamas iki tobulumo. Šventoji Dvasia, suteikiama per sakramentinę iškilmę, krikščionis sutuoktinius apdovanoja nauja sąjunga, meilės sąjunga, tos meilės, kuri yra gyvas ir realus atspindys tos ypatingos vienybės, darančios iš Bažnyčios nedalomą Mistinį Viešpaties Kristaus Kūną.

Krikščionims sutuoktiniams Šv. Dvasios dovana yra gyvenimo įsakymas, o kartu paraginimas, kad jie kasdien stiprintų tarpusavio ryšius visose srityse: ir kūno ryšius, ir charakterių, širdžių, protų ir siekimų, ir dvasinius ryšius, parodydami Bažnyčiai ir pasauliui naują meilės sąjungą, kaip Kristaus malonės dovaną.

Šv. Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Familiaris Consortio 18 – 19.

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →