XXVIII eilinis sekmadienis. Dėkingumo dienoraštis

Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos. Įeinantį į vieną kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ Pažvelgęs į juos, Jėzus pasakė: „Eikite, pasirodykite kunigams!“ Ir beeidami jie pasveiko. Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis. Jėzus paklausė: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“ Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. (Lk 17, 11-19)

Būti dėkingam – tai matyti, ką gera Dievas padarė mums, ir artimiems.

Dėkingumo naudą atskleidė ir vienas psichologų eksperimentas. Tyrimo dalyviai buvo suskirstyti į tris grupes. Vienų buvo prašoma paprasčiausiai kasdien užrašyti įvykius į dienoraštį. Kitų – kasdien išvardyti įvykusius blogus dalykus, o trečių – dienoraštyje rašyti, už ką jie jaučiasi kasdien dėkingi.

Tyrimo rezultatai atskleidė, kad dėkingumo dienoraštį rašantys žmonės pasižymėjo didesniu budrumu, ryžtingumu, optimizmu ir energingumu, jie patyrė mažiau streso ir depresijos, buvo labiau nusiteikę padėti kitiems.

Krikščionio kasdienė malda turėtų būti dėkingumo dienoraščiu. Stebėdami savo gyvenimą tikrai galime rasti progą bent sykį dienoje Viešpačiui tarti „ačiū“.

Mes dažnai būname nedėkingi Dievui. Atėjus sunkiems laikams, mes karštai meldžiamės Dievui, tačiau nelaimėms praėjus užmirštame apie jį. Daugelis net pamiršta melstis prieš miegą, darbą, dėkoti už valgį. Dievas už mus paaukojo savo viengimį Sūnų, bet daugelis niekada nedėkoja Dievui už Jo gailestingumą.

Geriausias mūsų dėkingumas Jam būtų, jei savo veiksmais liudytume Jo gerumą ir gailestingumą. Tai būtų tikrasis mūsų dėkingumo dienoraštis.

Kun. Rolandas Karpavičius