Taip jie ateina į Jerichą. O iškeliaujant jam su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklas elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio. Išgirdęs, jog čia Jėzus Nazarėnas, jis pradėjo garsiai šaukti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį“. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“. Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus. Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“ Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu. (Mk 10, 46–52)

Jėzus išgirdęs Bartimiejaus šauksmą sustojo. Mes neturėtume manyti, kad sustojimai gyvenime trukdo atlikti gerą darbą. Dosnus Kristaus kvietimas neregiui ateiti pas Jį yra ir didžiausia mūsų viltis, kuri sustiprinama, kad mūsų maldavimas Jam bus sėkmingas, kad mes pasieksime tai, ko prašome. Visi kaltieji, nusiminę, gundomieji, alkani ir nuogi neturėtų bijoti, nes Jis ragina juos atleisti, užpildyti savo sielas, pakelti galvas, ir dovanoja jiems viską, ko jiems reikia.
Vargšas aklasis kreipėsi į Kristų geriausiu būdu: jis nusimetė apsiaustą ir nuėjo pas Jėzų, atsisakydamas visko, kas jį sustabdytų, kas tam tikru būdu taptų kliūtimi jam arba sulėtintų jo judesius. Tie, kurie nori ateiti pas Kristų, turi nusimesti pasitenkinimo savimi pačiais drabužius, būti išlaisvinti nuo bet kokios arogancijos, išmesti visas naštas ir nuodėmes, kurios, kaip besiplaikstantys drabužiai, mus pančioja,
Praregėjęs, jis nueina paskui Jėzų. Tuo parodoma, kad jis visiškai išgijo ir jam daugiau nereikia vedlio, kad gali judėti savarankiškai. Bartimiejus taip išreiškė dėkingumo jausmą Kristui už jo gerumą, kai atgavęs regėjimą, tokiu būdu pasinaudojo savo rega. Nepakanka ateiti pas Kristų dvasiniam išgydymui, nes įgavę sveikatą, mes turėtume ir toliau sekti Jį, kad Jam teiktume šlovę ir gautume Jo nurodymus. Turintieji dvasines akis, supranta Kristaus grožį, kuris priverčia juos leistis Jo keliu.

Kun. Rolandas Karpavičius

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →