Anuomet Jėzus kreipėsi į minią ir į savo mokinius: „Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti. Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose, mėgsta sveikinimus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos ‘rabi’. O jūs nesivadinkite ‘rabi’, nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus. Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas.“ (Mt 23, 1–12)

Fariziejai mėgdavo vaišėse sėdėti dešinėje ir kairėje šeimininko pusėje; jie mėgo užimti priekines vietas sinagogose. Jėzaus gyvenamais laikais Palestinoje paskutinės vietos tekdavo vaikams ir labiausiai nereikšmingiems žmonėms – kuo arčiau šeimininko vieta, tuo daugiau garbės.

Pamaldose labiausiai garbingos buvo seniūnų, kurie sėdėdavo atsigręžę veidu į bendruomenę, vietos. Čia sėdintis žmogus buvo matomas visiems, ir jis per visą maldos laiką galėjo parodyti ypatingą šventumą, kurį visi turėjo matyti. Be to, fariziejams patikdavo, kai juos pagarbiai vadindavo rabinais. Jie reikalaudavo daugiau pagarbos nei pagarba, kuri buvo teikiama tėvams, nes jie tvirtino, kad tėvai asmeniui suteikia biologinį gyvenimą, o mokytojas – amžinąjį.

Fariziejams ypatingai rūpėjo vienas dalykas – elgtis taip, kad patrauktų kitų dėmesį. Krikščionis turėtų daryti viską, kad būtų nematomas, kad žmonės, matydami jo gerus darbus, girtų ne jį, o jo Dievą, kuris yra visų Tėvas.

Kun. Rolandas Karpavičius

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →