Jėzus pasakė savo mokiniams tokį palyginimą: „Vienas žmogus, iškeliaudamas į svetimą šalį, pasišaukė tarnus ir pavedė jiems savo turtą. Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, trečiam vieną – kiekvienam pagal jo gabumus – ir iškeliavo. Tas, kuris gavo penkis talentus, tuojau nuėjęs ėmė verstis ir pelnė kitus penkis. Taip pat kuris gavo du talentus, pelnė kitus du. O kuris buvo gavęs vieną, nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus. Praslinkus nemaža laiko, anų tarnų šeimininkas grįžo ir pradėjo daryti su jais apyskaitą. Atėjo tas, kuris buvo gavęs penkis talentus; jis atnešė kitus penkis ir tarė: ‘Šeimininke, davei man penkis talentus, štai aš pelniau kitus penkis’. Šeimininkas atsakė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’ Taip pat tas, kuris buvo gavęs du talentus, atėjęs pasakė: ‘Šeimininke, davei man du talentus, štai aš pelniau kitus du’. Šeimininkas tarė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’ Prisiartinęs tasai, kuris buvo gavęs vieną talentą, sakė: ‘Šeimininke, aš žinojau, kad tu – žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, renki, kur nebarstei. Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Še, imkis, kas tavo’. Šeimininkas jam atsakė: ‘Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, renku, kur nebarsčiau. Taigi tau reikėjo leisti mano pinigus į apyvartą, ir sugrįžęs aš būčiau gavęs juos su palūkanomis. Todėl atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų. Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Šitą netikusį tarną išmeskite į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“. (Mt 25, 14–30)

Palyginime kalbama apie gyvenimo taisyklę, kuri galioja visur ir visada: kas turi – tam bus suteikta daugiau, o kas gyvena rankas sudėjęs, praras ir tai, ką jis turi. Šios taisyklės esmė – jei asmuo turi talentą ir naudoja jį, tuomet visuomet jis galės padaryti vis daugiau.

Tačiau, jei jis turi talentą ir jo netaiko praktiškai, jis neišvengiamai jį praranda. Pavyzdžiui, jei mes turime galimybę puoselėti kurią nors meno rūšį, jei mes turime kažkokį talentą, kuo labiau mes praktiškai šį gebėjimą vystome, kuo daugiau su juo dirbame, tuo sunkesnes užduotis galėsime įveikti.

Priešingai, jei mes jų nenaudosime, mes juos prarasime. Taip pat ši tiesa galioja tam, kas žaidžia krepšinį ir groja fortepijonu, dainuoja ir sako pamokslus, užsiima vadyba ir generuoja naujas idėjas. Gyvenimas moko, kad yra tik vienas būdas išsaugoti dovaną – naudoti ją tarnaujant Dievui ir žmonėms.

Kun. Rolandas Karpavičius

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →