XXXIII eilinis sekmadienis. Karalystės ženklas

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Tomis dienomis, po ano suspaudimo, saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris nuo dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos. Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove. Jis pasiųs angelus, ir tie surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo žemės pakraščių iki dangaus tolybių. Pasimokykite iš palyginimo su figos medžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara. Taip pat išvydę tai dedantis, supraskite, jog jis jau arti, prie slenksčio. Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, kol visa tai įvyks. Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis. Tačiau tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, tik Tėvas“. (Mk 13, 24-32)

Mąstydami apie paskutinius dalykus, kurie turi įvykti svarbu suprasti, kad baisūs kataklizmai, nelaimės, gamtinės katastrofos vyksta kiekvienoje kartoje. Kiekviena karta patiria savus sukrėtimus, kurie būtent jai yra artėjančios Dievo karalystės ženklas.
Dievas nenori mūsų bauginti. Jėzus įspėja, kad visokios nelaimės yra tik ženklai raginantys mus budėti ir neapleisti savo krikščioniško gyvenimo. Mes turime budėti, nes nežinome kada šis pasaulis bus perkeistas grįžtančio Kristaus šlovės.
Žinoma retas mūsų nori, kad šiam pasauliui ateitų galas, tačiau krikščionys laukdami Jėzaus nori, kad pasibaigtų neteisingumas pasaulyje, kad jis pasikeistų ir taptų kupinas taikos, be prievartos ir vargo. Šito trokštame tardami: “Teateinie tavo karalystė”.
Popiežius Pranciškus yra sakęs: „Jei liekame susivieniję su Jėzumi, sunkių momentų šaltis mūsų neparalyžiuoja. Net jei visas pasaulis pamokslautų prieš viltį, sakytų, kad ateitis atneš tik tamsius debesis, krikščionis žino – toje ateityje bus Kristaus sugrįžimas. Niekas nežino, kada tai įvyks, bet pati mintis, jog mūsų istorijos pabaigoje yra gailestingasis Jėzus, mus ragina turėti tikėjimą ir nekeikti gyvenimo. Viskas bus išgelbėta.”
Todėl šio sekmadienio evangelija yra ne gąsdinimas, bet kvietimas skaityti laiko ženklus, būti drąsiems ir pertekusiems vilties.

Kun. Rolandas Karpavičius