Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje. Ir tars karalius stovintiems dešinėje: ‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane’. Tuomet teisieji klaus: ‘Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?’ Ir atsakys jiems karalius: ‘Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte’. Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: ‘Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte, nuogas – neaprengėte, ligonis ir kalinys – ir jūs manęs neaplankėte’. Tuomet jie atsakys: ‘Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?’ Tuomet jis pasakys jiems: ‘Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte’. Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“. (Mt 25, 31–46)

Viešpats kalba apie pagalbą, kuri nesiremia apskaičiavimais. Palyginimo žmonės, kurie padėjo kitiems, nemanė, kad padėjo Jėzui Kristui ir taip kaupė nuopelnus amžinybei; jie padėjo, nes kitaip tiesiog negalėjo elgtis. Tai buvo jų natūrali, instinktyvi širdies reakcija, be jokio išskaičiavimo.

Tuo tarpu tie, kurie nepadėjo, sakė: „Jei mes būtume žinoję, jog tai buvai Tu, mes su malonumu būtume padėję“. Daugelis iš tikrųjų yra pasirengę padėti, jei girdi pagyras, padėkas, jei jie tampa žinomi visiems. Tačiau jie nepadeda, bet tenkina savo ambicijas. Tokia pagalba nėra susijusi su dosnumu, tai – paslėptas savanaudiškumas. Dievas giria už pagalbą, kuri teikiama vien dėl intencijos padėti, o ne dėl pasipuikavimo gerais darbais. Kristus yra tyrų širdžių valdovas, o jo Karalystės pagrindas ne galia ir jėga, o meilės įstatymas.

Kun. Rolandas Karpavičius

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →