XXXIV eilinis sekmadienis. Kristus, Visatos Valdovas (Kristus Karalius)

Prikalus ant kryžiaus Jėzų, žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Seniūnai, tyčiodamiesi iš Jėzaus, kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbi, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“ Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam acto ir sakydami: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“ Viršum jo buvo užrašas: „Šitas yra žydų karalius“. Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ką esame užsitarnavę, o šitas nieko blogo nėra padaręs“. Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Aš tau pažadu: dar šiandien su manimi būsi rojuje“. (Lk 23, 35–43) 

Seniūnai tyčiojosi iš Jėzaus neslėpdami ironijos. Krikščionys žino, kad iš tikrųjų Jo mirtis buvo lemiamas įrodymas, kad Jėzus buvo Kristus ir Gelbėtojas. Ir taip iš šios mirties gimė Jo karalystė. Kariai taip pat įsitraukė į patyčias, juokdamiesi žodžių prikaltų prie skersinio.

Net vienas nukryžiuotų piktadarių pakartojo šias patyčias. Tik evangelistas Lukas pasakoja, kaip kitas piktadarys išpažino savo paties nuodėmes ir pripažino Jėzaus nekaltumą. Jo paskutinę gyvenimo dieną parodytas tikėjimas buvo priimtas ir jam buvo pažadėta vieta rojuje ir išteisinimas, o ne pasmerkimas.

Jis tapo pirmuoju naujosios karalystės gyventoju. Žvelgdami į jį galime atpažinti šios karalystės pagrindinę taisyklę – pripažinimą savo klaidų ir Jėzaus kryžiaus galios.

Kun. Rolandas Karpavičius