Karlas Rahneris. Marijos kultas šiandien

Karlas Rahneris – (1904 m. kovo 5 d. Freiburg im Breisgau – 1984 m. kovo 30 d. Insbruke) – SJ, vokiečių filosofas, katalikų teologas, padaręs milžinišką įtaką XX a katalikų teologijai. Šis interviu įvyko Insbruke 1983 m. gegužės mėnesį.

Po daug metų trukusio santūrumo mūsų laikais KatalikųBažnyčioje iš dalies vėl atgimsta Marijos kultas. Krikščionys protestantai klausia, kaip jį pagrįsti ir kokia jo prasmė. Juos itin trikdo idėja apie Marijos kaip malonių tarpininkės vaidmenį.

Aš tikiu, kad galima prasmingai kalbėti apie Marijos vaidmenį perduodant malonę. Popiežius Pijus X tikrai yra apie tai kalbėjęs. Žinoma, galima baimintis, kad tokios kalbos aptemdys ar sudrums idėją apie išskirtinį ir pamatinį Jėzaus kaip malonės tarpininko vaidmenį.

Protestantai, remdamiesi savo tradicija, jaučia tokią baimę, todėl Vatikano II Susirinkime kalbėta apie tikrąjį Marijos dalyvavimą perteikiant malonę, tačiau šie žodžiai nebuvo tiesiai minimi.

Prieš daugelį metų Romoje kalbėjausi su protestantų teologu Karlu Barthu apie Marijos kultą. Aš jo paklausiau: „Ar jūs galite, ar jums leidžiama pasakyti kitam krikščioniui: „Melsk už mane?“ Barthas sudvejojo, nes suprato, kur suku. Jei jis būtų paprasčiausiai atsakęs „taip”, aš tuoj pat būčiau jo paklausęs: „Tai kodėl negalima to paties pasakyti Marijai? Ji gyva, ji priimta į Dievo gyvenimą. Būdama su Dievu ji netapo menkesnė nei anksčiau, bet pasiekė pilnatvę. Tai kodėl aš negaliu jai pasakyti: „Melsk už mane?” Žinoma, Barthas įtarė, ką aš ketinu pasakyti, todėl atsakė taip: „Mes sakome: „Melskimės vienas su kitu”. Aš sutikau su jo atsakymu. Juk tikrai, kai aš sakau: „Marija, melskime drauge vienas už kitą, kad tu ir aš būtume palaiminti”, šioje frazėje slypi mintis: „Melsk už mane”.

Melsti už konkrečius žmones paprasčiausiai reiškia melsti jiems Dievo malonės. Kodėl negalima sakyti, kad jie gavo malonę, nes už juos meldžiausi? Dievas nori, kad mes visi būtume ypatingi ir nepakartojami, tačiau sykiu, kad išliktume pašventinti visos žmonių bendruomenės nariai.

Dievas trokšta, kad visus žmones sietų tikri, autentiški socialiniai, solidarumo saitai. Kiekvienas mūsų gyvename didingoje, paslaptingoje socialinėje vienovėje su kitais; mes visi esame Kristaus Kūno dalis.

Kalbėkime tiesiai: Dievas nori, kad būčiau unikalus, nes tik tada bus tokių žmonių, kaip Maksimilijonas Kolbė. Net jis buvo „priklausomas“ nuo mano maldų ir mano vienybės su Dievu.

Laikantis šio požiūrio nėra jokios priežasties atmesti idėjos apie „tarpininkavimą perduodant malonę”.

Akivaizdu, kad šiame didingame solidarume, kuriam priklauso ir Jėzus Kristus, žmonių funkcijos vienas kito atžvilgiu nėra vienodos. Mums visiems Kristus atlieka Išganytojo vaidmenį, kurio neatliks niekas kitas. Tačiau tai nereiškia, kad kiti žmonės negali įgyti panašios reikšmės. Taikant ir Marijai idėją apie skirtingas visų žmonių kaip žmonijos šeimos narių funkcijas, paaiškėja, kad Marija dėl savo ryškios ir unikalios padėties išganymo istorijoje turi atpirkimo vaidmenį, priklausantį vien tik jai.

Kai kurie žmonės sako, kad nei Jėzaus mokyme, nei kituose Naujojo Testamento raštuose nėra jokių nuorodų, teigiančių, kad pirmieji krikščionys rūpinosi Marijos kultu ar meldėsi jai. Ar jūs irgi taip galvojate?

Evangelijoje pagal Luką yra tokie žodžiai: „Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos”. Pasak Luko, Jėzaus įsikūnijimas įvyko dėl laisvo Marijos sutikimu. Evangelijoje pagal Joną Marijai skiriamas, sakyčiau, kone pagrindinis vaidmuo. Apie ją pasakojama Jėzaus viešojo gyvenimo pradžioje, aprašant vestuves Kanoje, ji stovi po kryžiumi paskutinėmis savo sūnaus gyvenimo akimirkomis.

Tai ne šiaip paprasti Jono perteikti pasakojimai, neturintys jokios teologinės reikšmės. Jei rimtai pažvelgsime į Jono evangelijos simboliškumą, suprasime, kad šių pasakojimų negalima laikyti banalybėmis, neturinčiomis reikšmės nei mums, nei teologijai.

Taip kalbėdamas neneigiu, kad egzistuoja su Marijos kultu susijusios nuostatos ir praktikos, kurios nesuderinamos su autentiška krikščionybe. Pavyzdžiui, pastangos per Mariją įtikinti Dievą ir Jėzų, kad bolševizmas negali nugalėti – paprasčiausia prietarų ir bedievystės apraiška. Dar vienas pavyzdys: žmogus klūpo ir meldžiasi priešais Marijos su kūdikiu Jėzumi statulą. Zakristijonas, pasislėpęs už kolonos, išgirsta jo maldą ir atsakydamas sušnibžda keletą žodžių, kurie besimeldžiančiajam nepatinka. Jam pasirodo, kad šiuos žodžius ištarė kūdikis Jėzus, ir sako jam: „Patylėk, mažvaiki, aš kalbuosi su tavo mama”.

Tai iškreipto gerbimo pavyzdys, nes vaidmuo, kuris čia priskiriamas Marijai, reiškia, kad Dievas laikomas ne tuo, kuris veikia, bet tuo, kuris yra paveikiamas. Vatikano II Susirinkimas atkreipė mūsų dėmesį į tokius pseudoreliginius Marijos kulto nukrypimus. Tačiau derėtų tolerantiškai vertinti nekenksmingus perdėjimus, atsirandančius besimeldžiant Marijai.

Leiskite dabar jus paklausti ne kaip profesorių, o kaip kunigą ir jėzuitą. Daug šventų Bažnyčios vyrų ir moterų laikėsi nuomonės, kad gilesnis Marijos gerbimas ir didesnė meilė jai padės tikinčiajam priartėti prie Jėzaus. Ką apie tai galvojate?

Pirmiausia pasakysiu, kad kiekvienas krikščionis turi teisę atmesti konkrečias pamaldumo formas, kurios jam atrodo nepriimtinos. Ši taisyklė tinka ir kalbant apie įvairias Marijos kulto apraiškas. Marijos kulto kontekste dažnai sutinkama frazė per Mariam ad Jesum (per Mariją prie Jėzaus). Man nesunku pripažinti autentišką šio šūkio reikšmę, ypač jei jis teisingai suprantamas.

Visiškai aišku, kad nėra tikro krikščioniško, katalikiško pasišventimo Marijai, jei žmogus nesuvokia, kas yra Jėzus. Todėl visai suprantama, kad Marijos gerbimas padės krikščioniškam tikėjimui augti tik tuomet, kai Jėzaus Kristaus, unikalaus tarpininko, išganytojo ir atpirkėjo vaidmuo bus pagrindinis.

Jei pradėję nuo Jėzaus tikintieji asmeniškiau, artimiau vertina Marijos gerbimą, ir pajunta psichologinį artumą jai, artumą, kuris tam tikru būdu gali būti kilęs iš išganymo istorijos, tuomet įmanoma, kad šie žmonės gerbdami Mariją suras radikalesnį, artimesnį, pilnatviškesnį tikėjimo santykį su Jėzumi.

Viskas, ką sakiau apie Marijos kultą, analogiškai tinka ir kitų šventųjų, tarp jų ir šventojo Juozapo, gerbimui. Pavyzdžiui, šeimos tėvas labai dažnai nerimauja, kaip jam pavyks išlaikyti šeimą. Gal dėl šios priežasties jis jaučiasi artimesnis šventajam Juozapui. Tačiau šio šventojo gerbimas atlieka tik antrinį vaidmenį jo bendroje religinėje veikloje. Ir vis tiek gali būti, kad jis teigiamai paveiks visą jo

religinį gyvenimą. Gali būti, kad dėl to jis dažniau eis komunijos, mieliau atliks išpažintį, gal net pradės giliau mylėti Mariją ir Jėzų. Šiuo atveju turėsime kelią „per Juozapą – prie Marijos ir Jėzaus”.

Daugelis krikščionių, tarp jų daugelis katalikų, nepatiria tokio santykio su šventuoju, kokį jūs pailiustravote pasakodamas apie šeimos tėvą.

Jei sakysite, kad šventasis Juozapas niekada jums nebuvo įdomus, tai šis faktas pats savaime dar nesukelia problemos. Panašiai bus ir kalbant apie Mariją. Tačiau negalima savo nesidomėjimo šventaisiais ar konkrečiu šventuoju iškelti iki principo, tinkančio visiems krikščionims. Ypač kalbant apie Mariją būtina pasakyti, kad jos reikšme išganymui negali iš esmės nesidomėti joks tikintysis. Nėra absoliučiai būtina kalbėti rožinį, tačiau negalima iš principo atsisakyti kalbėti

„Sveika Marija”. Elzbieta pasakė Marijai: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius”. Kiekvienas krikščionis turi būti pasirengęs pasakyti tą patį. Tiesiog Marijos vaidmuo išganymo istorijoje ne toks pat, kaip kitų Kristaus Kūno narių. Ji yra Dievo Motina, todėl jos vieta ir vaidmuo išganymo istorijoje ypatinga, unikali, absoliučiai aiški.

Kalbėdami apie šiuos dalykus mes, krikščionys, o juo labiau katalikai, iš principo negalime būti negatyvūs.

Leiskite čia pridurti dar vieną, galutinę, pastabą. Vienas aukščiausių žmogaus vystymosi ženklų – sugebėjimas su dėkingumu pripažinti, kad kitas žmogus yra tikrai mums reikšmingas.

Natūralu, kad tokie dalykai gali vykti labai įvairiose srityse. Joms gali priklausyti ir išganymas, ir malonė, ir mūsų santykis su Dievu. Todėl mes, krikščionys, turime sugebėti iš širdies melstis: „Tu pagirta tarp moterų ir pagirtas tavo Sūnus Jėzus. Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą”.

Daug jaunuolių mūsų dienomis netiki Marijos Nekaltuoju Prasidėjimu ar tuo, kad ji buvo Dievo Motina. Mums sunku racionaliai išaiškinti šias teologines formules. Juo labiau mes gyvename moralinėje atmosferoje, kurioje nekaltybė nebėra taip vertinama, kaip anksčiau. Tiesą sakant, dažnai ji tampa neigiama ypatybe. Ką daryti, kai to, ko nesugebi paaiškinti racionaliai, negali įvertinti ir emocijomis?

Pripažįstu, kad Marijos amžinosios nekaltybės klausimą labai sunku nagrinėti net egzegezės požiūriu. Sakykime taip. Remdamasis savo, krikščionio, tikėjimu galiu labai paprastai pasakyti, kad tikiu į nukryžiuotą ir prisikėlusį Jėzų, tą, kuris apiplėšęs, ištuštinęs save priešais Dievo nesuprantamybę leidosi į dieviškąją bedugnę ir dėl to buvo išgelbėtas.

Jėzus iš Nazareto, absoliučiai solidarus su manimi ir Dievu, gyveno, mirė ir pasiekė pilnatvę. Per šį tikėjimą įgijau santykį su žmogumi, kuriuo amžinasis, nepaaiškinamasis Dievas skelbia, jog priima mane į savo meilę ir gailestingumą. Jėzus turi motiną. Apie ją žinau, kad ji visiškai laisvai sako „taip” išganytojo, Dievo ir mano tarpininko atėjimui.

Turėdamas šias pamatines žinias galiu kurti santykius su Marija, jiems pradžioje visiškai nebūtinas gilinimasis į nekalto prasidėjimo klausimą. Kai turėdamas šį jau įsišaknijusį, radikalų santykį su Jėzumi ir, priklausomai nuo jo, su Marija, išgirstu Bažnyčią skelbiant, jog Marija pagimdė sūnų be vyro įsikišimo, kodėl neturėčiau nuolankiai sutikti su šia Bažnyčios skelbiamo tikėjimo tiesa? Juk Kristų man pirmiausia paskelbė būtent Bažnyčia. Kodėl man reikalingas specialus egzistencinis santykis, specialus supratimas būtent šiuo tikėjimo klausimu?

Egzistuoja labai daug dalykų, kurių negaliu suprasti iš karto. Ar dėl to turėčiau įsižeisti ir paskelbti, kad tai, ko nesuprantu ar su kuo nesutinku, yra nesąmonės? Tai primintų žmogų, kuriam patinka paprasta liaudies muzika, tačiau jis nesugeba niekaipsuprasti Bethoveno Devintosios simfonijos ir dėl to atmeta ją kaip kvailą, sudėtingą garsų rinkinį. Negalima savo subjektyvumo laikyti visa ko matu.

Arba paimkime Maksimilijono Kolbės pavyzdį. Gali būti, kad nė vienas mūsų nepatirsime tokios didvyriškos situacijos, kokią patyrė Kolbė Aušvice, suvokęs, jog yra pasirengęs pasiaukoti ir eiti į mirtį vietoje pasmerkto šeimos tėvo. Tačiau negalime sakyti: „Tokios keistos istorijos neturi mums jokios reikšmės”. Jei taip sakytume, būtume tokie pat naivuoliai, kaip tie, kurie, tik dėl to, kad patys nieko nesupranta, meta šalin Rilkę ar Traklį, piktai pratarę: „Kokie niekai”.

Verčiau turėtume pripažinti, kad yra gyvenime dalykų, kurie mūsų šiuo metu nejaudina, bet kuriuos galbūt suprasime kada nors, kai būsime labiau patyrę ir brandesni. Dėl šios priežasties štai ką patarčiau merginai, kuri purkštauja išgirdusi minint Marijos nekaltybę: „Truputį palauk. Pakalbėsime apie tai vėliau. Jei tu dabar nesugebi suprasti šio Bažnyčios mokymo, tai nėra nei nuodėmė, nei gėda. Tačiau neturėtum absoliutinti dabartinės savo pozicijos; žvelk į ją kaip į vieną iš savo anaiptol nebaigtos asmeninės istorijos epizodų.”

Pabaigai norėčiau sugrįžti prie Marijos tarpininkavimo prasmės. Jei teisingai jus supratau, abejonės maldų atskiriems šventiesiems ir Marijai prasmingumu kyla dėl to, kad išvis neigiamas pamatinis žmonių sugebėjimas melsti už kitus. Kaip turėtume įsivaizduoti Dievo Motinos „tarpininkavimą”už mus danguje?

Akivaizdu, kad kalbėdami apie šventųjų tarpininkavimą neturėtume įsivaizduoti kokios nors dangiškos tarpininkų kontoros.

Tikrai būtų neteisinga galvoti, kad Marija atsisuka į Jėzų ar Dievą Tėvą ir sako: „Pranas nekalba rožinio. Nenoriu su juo turėti nieko bendra. O štai Jonas kasdien man meldžiasi. Manau, kad turėtume jam palengvinti gyvenimą žemėje”. Reikia atsisakyti tokių primityvių, antropomorfiškų įsivaizdavimų.

Atmeskime bet kokius vaizdinius ir paprasčiausiai pasakykime, kad jei kiekvienas žmogus yra reikšmingas bet kuriam kitam žmogui, tai krikščionis gali maldomis įgyvendinti nuolatinius, pamatinę reikšmę turinčius Švenčiausiosios Mergelės žodžius, kai sako: „Melsk už mane”. Tokiu būdu jis ar ji atsiveria tarpininkavimui ir Mergelės poveikiui. Kad taip atsitiktų, danguje neturi vykti jokių sudėtingų dalykų. Kai meldžiamės Marijai, atsiveriame jos solidarumui su mumis, solidarumui, kuris kyla iš jos vaidmens išganymo istorijoje ir įgijusio išsipildymą Dievuje.

Pabaigai norėčiau pasakyti štai ką. Kai bet kuris jūsų kalbate „Sveika Marija” ir darote tai iš visos širdies, tai yra daug svarbiau už visas mūsų mokytas kalbas ir už visus teologinius aiškinimus, kurie nuskambėjo šiame pokalbyje.

Šaltinis – Seminarija.lt