I. Pasninko ir susilaikymo biblinė kilmė

Biblinė pasninko koncepcija apėmė tiek dalinį, tiek visuotinį susilaikymą nuo maisto ar gėrimo. Susilaikymas nuo tam tikro maisto, kurį reguliavo įstatymas, nesutapdavo su pasninkavimo siekimais. Daiktavardis som, kuriuo Senajame Testamente apibūdinamas pasninkas, yra veiksmažodžio sum („pasninkauti“) vedinys. Tokios frazės, kaip „nevalgyti duonos“ (2 Sam 12, 17) arba „apsimarinti“ (paraidžiui „nužeminti savo sielą“), pradėtos vartoti atsiradus Kunigų teisynui ir ypač paplito pobiblinėje hebrajų kalboje. Žydų išeivijos Septuaginta ir Naujasis Testamentas išreiškia tai veiksmažodžiu nhsteuein, kuris kaip tik ir paženklina pasninkavimą kaip religinę ar pamaldumo praktiką. Daiktavardis nhsteia beveik išimtinai vartojamas tik religiniam pasninkui įvardyti.

Nedaug žinoma apie pačią kilmę, pradžią, iš kur atsirado pasninkas Izraelyje, Sandoros Bendrijoje. Šis paprotys aiškiai labai senas, įaugęs į tikėjimo kraičio visumą daug anksčiau, negu buvo užrašytas ar net įgavęs įstatyminę, normatyvinę galią. Beje, yra nuomonių, kildinančių tiek maisto, tiek lytinių santykių, tiek pramogų, tiek bet kurios rūšies susilaikymą iš nesakralinių atsitiktinių ar reguliarių susilaikymų, varžymų dėl nesaugaus pirmykštės bendruomenės gyvenimo būdo, maisto trūkumo. Tik vėliau tai tapo sakralizuotu, morališkai vertingu ir įpareigojančiu sąmoningu draudimu ar savanorišku atsisakymu. Visai galimas dalykas, nepamirštant visų natūraliųjų procesų, evoliucijų kryptingumo ir teologiškumo. Senajame Testamente regime šią praktiką, kylančią iš įvairių religinių motyvų. Ypatingais atvejais, esant ribinėms situacijoms, siekta sustiprinti maldos veiksmingumą. Tokie atvejai gali būti įvairios negandos ir gedulas (plg. 1 Sam 7, 6; 2 Kar 20, 3; 1 Kar 21, 9). Mozės įstatymas įsteigė tik vieną visuotinio pasninko – didžiąją Permaldavimo – dieną (plg. Kun 16, 29 – 34; Sk 29, 7). Po tremties buvo pridėtos 4 specialios pasninkavimo dienos (plg. Zch 8, 19).

Naujajame Testamente Viešpats Jėzus Kristus pasmerkė fariziejų praktikuoto pasninko formalumą, išoriškumo persvarą prieš vidinę prasmę, tačiau ne patį pasninką (pabrėžia tikslą Mt 6, 16 – 18; Lk 2, 37; 18, 12. 14; Mk 9, 29). Kristus neįsteigė kokio nors specifinio įsakymo dėl pasninko, paliko tai apibrėžti ir nustatyti Bažnyčiai (Mt 9, 15; Mt 2, 18 – 20; Lk 5, 33 – 35).

Labai aiškiai ankstyvojoje Bažnyčioje pasninkas jungiamas su maldomis už tarnysčių Bendrijoje teisingą paskyrimą (Apd 13, 3; 14, 23). Poapaštaliniais laikais Didachė (8, 1) ragino krikščionis pasninkauti trečiadienį ir penktadienį, o ne žydų pasninko dienomis – antradienį ir ketvirtadienį.

II. Biblinė pasninko ir susilaikymo prasmė

Labai svarbu, kad Šventajame Rašte pirminė pasninko priežastis – tai ne asketinio pratimo patyrimas, ne technika sąžinės būsenoms ištirti ar euforinėms psichologinėms „patirtims“ sukelti. Pozityviąja prasme dauguma pasninko motyvacijų kyla iš pagrindinio įsisąmoninimo, kad žmogus reikalingas Dievo ir priklauso nuo Dievo. Pasninko dėka asmuo gali sustabdyti procesus, kurie veikia ir vykdomi „automatiškai“, ir tikisi, laukia Dievo veikimo, pasitiki jo Apvaizda. Alkio pojūčiai veikia individą kaip pastovūs, nuolatiniai dirgikliai, primenantys, nukreipiantys klausyti Dievo balso asmeninėje ir liturginėje maldoje, per dienos įvykius ir asmeninį bendravimą bei skaitant Šventąjį Raštą. Kai maistas suvokiamas kaip Dievo dovana (Mt 6, 11; Lk 11, 3), tuomet pasninkauti – tai geranoriškai atsiverti ir susitikti savo paties silpnumą, dužlumą ir reikiamybę ne tik Apvaizdos, bet ir Apveizdinčiojo. Tuomet pasninkavimas yra tarsi gyvas palyginimas ar „įkūnytoji kalba“, kuri regimai demonstruoja, išoriškai išreiškia vidinį poreikį Dievo apvaizdžiajam rūpesčiui.

Kaip jau minėta, dažniausiai Dievo poreikis išryškėja tam tikrais ypatingais gyvenimo momentais: ar tai būtų „pražūtingas karinis pralaimėjimas, tautinių krizių metas (Est 4), ar atleidimo troškimas (1 Kar 21, 27), ar permaldavimo aktas (Kun 16, 29–31), ar Dievo išgydymo siekis (2 Sam 12, 16. 22), ar gedulas (Jud 8, 6; Lk 2, 37), ar Dievo šviesos siekis (Dan 10, 12), taip pat noras tinkamai apsispręsti, planuoti (Apd 13, 2; 14, 23).

Bet kuriuo atveju iš minėtųjų pasninko, kaip priemonės, šaknis, principas, siekis yra priklausomybės nuo Dievo pojūtis ir išgyvenimas. Negana to, tai Dievo, kuris ištikimas ir žada aktyvią pagalbą, priėmimas, ryškiausiai atsiskleidęs Jėzaus gyvenime. Jėzaus 40-ties dienų pasninkas (normaliai būdavo pasninkaujama 24 valandas, t. y. nuo saulėlydžio iki saulėlydžio), ypač interpretuojamas Mozės ( 34, 28) ir Elijo (1 Kar 19, 8) atvejų šviesoje, išreiškia jo, kaip Mesijo, misijos pradžią, kuri prasideda visišku atsidavimu mylinčiajam Tėvui. Jėzaus valia ir pasiuntinybė yra Tėvui identiškos, jo misijos skelbti ir nešti Dievo karalystę pradžia yra totalus savęs davimas Tėvui meilėje – per pasninką. Mūsų konkrečios reikmės – dvasinės ir fizinės – yra gilesnio poreikio gyventi Dievo karalystėje išraiškos. Pasninkas nėra tik kūno išraiška, kad mums reikia Dievo, pati praktika yra takas, vedantis mus į Dievo karalystės realybę.

Naujajame Testamente pasninkas reiškia, kad dalyvaujame ne vien pašlovintojo, prisikėlusiojo, bet ir kenčiančiojo Kristaus paslaptyse, taip priimdami jų visumą ir pilnatvę. Pasninkas tradiciškai suprantamas kaip teisiškai priimtas būdas aistroms disciplinuoti ir išreikšti atsidavimą Dievo valiai.

III. Dabartinės pasninko ir abstinencijos praktikos Bažnyčioje istorija ir samprata

Pasninkas suvokiamas kaip visiškas ar dalinis susilaikymas nuo maisto, abstinencija – kaip susilaikymas nuo mėsos ar jos produktų valgymo, kai draudimas taikomas religinės praktikos, bažnytinio papročio ar įstatymo.

Nei pasninkas, nei abstinencija neturi būti maišoma su susivaldymo dorybe, kuri reiškiasi santūrumu trokštant ir vartojant maistą. Tačiau ir pasninkas gali būti šios dorybės aktas.

Tiek vieną, tiek kitą pirmieji krikščionys praktikavo, sekdami Kristaus pavyzdžiu ir apaštalų mokymu. Jau minėta, kad reguliarūs savaitės pasninkai praktikuoti trečiadieniais ir penktadieniais (Didachė). Abstinencija nuo mėsos irgi anksti pradėta. Tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčioms buvo būdingas pasninkas kaip Viešpaties kančios minėjimas. (Klemensas Aleksandrietis, Stromata 6, 75; Tertulijonas, De jejunio, 14). Laikui bėgant kiekybė ir kokybė kaitaliojosi pagal vietos aplinkybes ir bendrąsias nuorodas.

Vakarų Bažnyčioje gavėnios pasninkas ankstyvaisiais viduramžiais pasipildė dar vigilijų ir pelenų dienomis, trečiadienį pakeitė šeštadienis. Iš pradžių pagal žydų paprotį krikščionys susilaikydavo nuo valgio iki saulėlydžio. Vėliau tapo įprasta vidudienį užvalgyti ir Mišias nukelti į rytą (XIII–XIV a.). Per vienuolynų praktiką pamažu imta praktikuoti atsigėrimas, net buvo leidžiama valgyti duonos, daržovių, vaisių vakare, bet tiek, kad neatstotų tikro pavalgymo. XVI amžiuje leistas lengvas pusrytis.

Pasninko dienos kartu būdavusios ir susilaikymo nuo mėsiškų valgių dienos, nors būdavo ir specialių abstinencijos dienų. Turėdamos nerašytinę kilmę, jos įvairavo pagal vietą ir laiką. Iš pradžių prie mėsiškų priskirtini kiaušiniai, sviestas, pienas, sūris, vėliau (nuo IX a.) vis labiau imta juos išskirti iš mėsiškų produktų.

Rytų Bažnyčioje šalia didžiosios gavėnios buvo Apaštalų (06 06–28), Marijos (08 01–14), Kalėdų laukimo (11 15–12 24) gavėnios. Jos išplito per vienuolynus po VIII a. Per metus graikų apeigų Bažnyčioje susidarydavo net 180 dienų.

Dar žinomas eremitų – atsiskyrėlių pasninkas, labai griežtas, atsisakant maisto, išskyrus druską, vandenį ir duoną. Tas griežtumas, ypač Rytuose, perėjo iki kserofagijos – sauso maisto. Dabartinėse Rytų Bažnyčiose pasninko praktika panaši į unitų praktiką.

Iki 1917 metų bendroji bažnytinė teisė Vakaruose reikalavo abstinencijos be pasninko visais metų penktadieniais ir trečiadieniais. Išskyrus sekmadienį, pasninkauti buvo reikalaujama visas gavėnios dienas, per Kalėdų, Sekminių, Dangun Žengimo, Visų šventųjų vigilijas. Tai „vieno valgio“ pasninkas, įskaitant abstinenciją nuo mėsos. Moderniais laikais vietiniai dispensavimai buvo dažni ir vis didėjo. Žinoma nemažai privilegijų, iš kurių išskirtina darbininkų.

1917 m. popiežius Benediktas XV leido iškelti gavėnios šeštadienių abstinenciją į bet kurią kitą dieną (išskyrus Pelenų trečiadienį ir penktadienius). 1959 12 03 Jonas XXIII leido tikintiesiems anticipuoti Kūčių pasninką į 23 -iąją.

Galiausiai, po vietinių gausių indultų, popiežius Paulius VI (1966 02 17) apaštalinėje konstitucijoje Poenitemini visiškai pertvarkė bažnytinę pasninko ir susilaikymo nuo mėsos discipliną. Atgailos dienomis paskelbtas Pelenų trečiadienis ir visi penktadieniai. Pelenų trečiadienį ir Didįjį penktadienį įsakytas pasninkas, abstinencija – visais penktadieniais. Konstatuota, kad abstinencijos įstatymas draudžia tik mėsos valgius, o pasninkaujant pavalgyti vieną kartą per dieną ir kiek užkąsti rytą ir vakarą pagal vietos nuorodas maisto kiekiui ir kokybei.

Pakeistas ir amžius pasninkauti – nuo 7 metų pereita prie 14 metų, 60 metų – galutinė įpareigojanti riba. Susirinkimo dekrete Christus Dominus dėl pastoracinės vyskupų tarnystės paskelbta, kad Vyskupų konferencijos esant teisėtai priežasčiai gali keisti atgailos dienas ar pasninką į kitas atgailos formas, ypač labdarybės darbus ir pamaldumo praktikas (plg. 3, 6).

IV. Eucharistinis pasninkas

Ši pasninko rūšis yra kaip priemonė pasiruošti pagarbiai priimti Kristų Eucharistijoje. Prieš Susirinkimą buvo įsakyta susilaikyti nuo bet kokio maisto ir gėrimo, išskyrus vandenį nuo vidurnakčio. Pijaus XII pontifikato pabaigoje šis įsakymas sušvelnintas. Povatikaninė nuoroda – valanda iki Komunijos esant reikalui (pvz., ligoniams) sumažinama net iki 15 minučių.

Reikalaujamoji valanda skaičiuojama nuo apytikslio laiko, kai tikimasi Eucharistiją švęsti. Ši laiko riba galioja visada, išskyrus mirties pavojų.

Virškinamas daiktas, priimamas burna, laikomas maistu. Nevirškinami daiktai ar nenuryjami produktai, taip pat atsitiktinai pakliuvę į ryklę daiktai nelaužo pasninko. Skystis leidžiamas, net ir sotinantis.

Ligoniams, vartojantiems vaistus ar dėl ligos būtinai turintiems užvalgyti, teikiamos privilegijos. Ligonis – gana plati sąvoka šiame įstatyme.

Kai abejojama, nesikonsultuojant su kunigu, galima eiti šv. Komunijos, net ir įtariant sulaužius pasninką. Šis įstatymas rimtai įpareigoja visus, net mažas valgio kiekis neatleidžia nuo jo laikymosi. Pijus XII, peržiūrėdamas įstatymą, paskatino dvasininkus ir kitus, galinčius laikytis senojo garbingojo papročio.

Nors trimis pirmaisiais amžiais neegzistavęs dėl Komunijos agapių metu, vėliau įsigalėjęs paprotys (anot Augustino, „įkvėptas Dievo“), keitęsis dėl socialinių – ekonominių sąlygų, gerbtinas ir palaikytinas pagarbos dvasia (ypač dabar).

Parengė Skaidrius Kandratavičius. „Bažnyčios žinios“. 1998 m.

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →