Didžiojo penktadienio liturgijos šerdis – kryžiaus pagarbinimas, apimantis ir kryžiaus atidengimo apeigas. Popiežiui diakonas paduoda purpuru pridengtą kryžių. Jis per tris kartus po truputėlį visiškai atidengia kryžių, kiekvienąsyk užgiedodamas šiuos iškilmingus žodžius: „Štai kryžiaus medis, ant kurio kabojo pasaulio Atpirkėjas“.

Man šios senosios liturginės apeigos yra amžiams bėgant laipsniškai apreikšto kryžiaus slėpinio simbolis. Kiekvienas kryžiaus atidengimo tarpsnis vaizduoja tam tikrą išganymo istorijos laikotarpį. Kryžiaus viršūnės atidengimas primena kryžiaus pirmavaizdį Senajame Testamente; dešiniojo kryžiaus skersinio atidengimas vaizduoja kryžių, išsipildžiusį Jėzaus gyvenime, tai „istorijos kryžius“; visiškas kryžiaus atidengimas vaizduoja kryžių, švenčiamą Bažnyčioje, tai „tikėjimo kryžius“.

Kryžius istorijos tėkmėje

Ką žodis „medis“ reiškia Senajame Testamente? Jame rašoma apie gyvybės medį, augantį sode, ir apie gero bei pikto pažinimo medį, dėl kurio žmonės sukyla prieš Dievą, reikalaudami teisės patys nuspręsti, kas yra gera ir kas bloga. Pakartoto Įstatymo knygoje žodis „medis“ siejamas su prakeikimu: „Dievo prakeikimas bus tam, kuris kabo ant medžio“ (Įst 21, 23). Kai kuriose Senojo Testamento vietose apie medį rašoma teigiamai ir, žvelgiant į tolesnius įvykius, tos vietos laikomos pranašystėmis apie kryžių. Medis buvo naudojamas statant arką, arba laivą, išgelbėjusį žmoniją nuo tvano. Mozė medine lazda perskyrė Raudonosios jūros vandenis (plg. Iš 14, 16). Mozei įmetus medžio gabalėlį į karčius Maros vandenis, vanduo tapo saldus (plg. Iš 15, 23–25).

Tai buvo provaizdžių laikas. O ką reiškė kryžius Jėzaus gyvenime, Jo laikais, Jo aplinkoje? Jis buvo mirties bausmės, visiško žmogaus sunaikinimo įrankis. „Medis“, kaip dažnai buvo vadinamas kryžius, buvo pačios gėdingiausios mirties bausmės įrankis. Ja bausdavo pačius baisiausius nusikaltimus padariusius vergus. „Nukryžiuotas!“ Apaštalų laikais bet kuris žmogus suvirpėdavo iš baimės, išgirdęs šį žodį. O žydai dar prisimindavo ir Dievo prakeiksmą: „Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio“ (Gal 3, 13).

Pažvelkime, ką reiškia kryžius po prisikėlimo, Bažnyčios amžiuje. Kryžius yra vieta, kur įvyko didi „maldingumo paslaptis“ (1 Tim 3, 16). Tai vieta, kur tikrasis Mozė perskiria Raudonąją jūrą medžiu, kur klusnumas paverčia karčius maišto vandenis į saldžius malonės ir Krikšto vandenis. Tai vieta, kur „Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu“ (Gal 3, 13). Tai naujasis gyvybės medis, augantis miesto aikštėje (plg. Apr 22, 2).

Ant kryžiaus Dievas galutinai sunaikino nuodėmę, nesunaikindamas nuodėmės priežasties – laisvės. Jėzus įveikė nuodėmę, ją sunaikindamas ne jėga ar išsviesdamas iš savo karalystės, bet prisiimdamas pats. Jis įveikė piktą geru, neapykantą meile, maištą klusnumu, žiaurumą švelnumu, melą tiesa. Taip Jis mus išlaisvino visiems laikams.

Malonumas ir skausmas

Tai yra Kristaus slėpinio apreiškimas. Nukryžiavimas – ne tik istorinis, bet ir žemės veidą pakeitęs įvykis. Sename himne giedama: „Dangiškasis medis, besistiebiąs nuo žemės ir dangų siekiąs. Jis – visų dalykų pamatas, visatos stulpas, laikąs visą pasaulį, pasaulio saitas, vienijantis nepastovią žmogaus prigimtį, saugantis ją neregimomis Dvasios vinimis, kad kartą suvaldyta jau nebeišsprūstų iš dieviškojo glėbio“.

Kad ir kokie garbingi šie žodžiai, turime matyti, jog šį kryžiaus slėpinį reikia kiekviename amžiuje atnaujinti. Kryžiaus atidengimo apeigas turi lydėti šio slėpinio atidengimo kiekvieno mūsų gyvenime ir širdyje patirtis.

Kaip mūsų visuomenė gali suvokti kryžiaus slėpinį, visa kur priešindama kryžiui malonumą? Daugelis žmonių pasaulyje tiki, kad malonumas pagaliau „išvaduotas“ ir išlaisvintas nuo neteisingų prietarų ir paprastai jį lydėjusio smerkimo.

Daugelis nesusipratimų tarp Bažnyčios ir vadinamosios sekuliariosios kultūros kyla būtent šioje plotmėje. Nepaisant visų nesusipratimų, dėl vieno sutariama: šiame gyvenime malonumas ir skausmas lydi vienas kitą, kaip pakilusi jūros banga atsitraukia tempdama skęstantį žmogų gilyn į jūrą, net kai jis grumiasi norėdamas pasiekti krantą. Malonumas ir kančia neišskiriamai tarpusavyje susiję.

Pasaulis beviltiškai mėgina išskirti šiuos Siamo dvynius, atskirti malonumą nuo kentėjimo. Kartais patys apsigauname manydami, kad mums pavyko, bet neilgam. Kančia mūsų tyko, ji kaip svaigus gėrimas, virstąs nuodais, vos tik gavęs oro. Ne kokia nors kitokia, savaranki kančia, kylanti dėl kokios nors priežasties, bet kančia, kurią sužadina pats malonumas.

Malonumo atpirkimas

Bažnyčia sakosi turinti atsakymą į šią dilemą. Iš pat pradžių žmonės laisvai pasirinko kreipti savo jėgas džiaugsmo būtent regimaisiais dalykais link, užuot siekę Dievo džiaugsmo.

Štai geroji naujiena – Jėzaus kryžius galutinai sutraukė šias grandines. „Jis [Jėzus] vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių“ (Žyd 12, 2). Jėzus pasielgė priešingai nei Adomas ir visi kiti žmonės. Šv. Maksimas Išpažinėjas rašė: „Viešpaties mirtis, priešingai nei kitų žmonių, buvo ne skola, sumokėta už malonumus, bet veikiau iššūkis, sviestas pačiam malonumui veidan“ (Skirsniai apie teologiją ir ekonomiją, IV 39).

Jėzus įvedė naują malonumą. Šis malonumas neateina prieš kančią ir nesukelia jos. Veikiau jis plaukia iš kančios kaip jos vaisius. Šis malonumas neapribotas vien tik grynai „dvasiniu“ džiaugsmu. Jis apima kiekvieną nuoširdų malonumą, taip pat malonumą, kurį patiria vyras ir moteris save dovanodami vienas kitam, meno, kūrybos, grožio, draugystės, gerai atlikto darbo teikiamą malonumą, žodžiu, visokio pobūdžio džiaugsmą.

Visiškas išteisinimas!

Franzas Kafka romane „Procesas“ pasakoja suimto žmogaus istoriją. Niekas nežino, kodėl jis suimtas, nors gyveno eilinį gyvenimą ir dirbo paprastą darbą. Žmogus skausmingai mėgina surasti priežastis, kodėl jam turi būti vedama byla, kuo jis galėtų būti kaltinamas, už kokius veiksmus. Bet niekas jam negali nieko pasakyti, tik kad procesas vyksta, ir jis yra kaltinamasis. Vieną dieną žmogus išvedamas į mirties bausmės vietą. Tai istorija apie žmoniją, kovojančią net iki mirties, kad išsilaisvintų iš migloto kaltės jausmo, kurio negali nusikratyti.

Skaitydami šią istoriją sužinome, kad žmogus turi tris galimybes: jis gali būti visiškai išteisintas, tariamai išteisintas, jo byla gali būti atidėta. Tariamas išteisinimas arba bylos atidėjimas nieko neišsprendžia: kaltinamasis toliau gyvena kęsdamas mirtiną baimę. Kita vertus, jei kaltinamasis visiškai išteisinamas, „Visi proceso įrašai turi būti sunaikinami. Ir visi jam mestų kaltinimų, ir paties proceso, ir netgi nuosprendžio įrašai turi būti anuliuojami. Viskas turi būti sunaikinama“. Bet niekas nežino, ar kada nors buvo toks visiško išteisinimo atvejis. Tesklando gandai, o jie tėra „gražios legendos“.

Bet mūsų patirtis kitokia! Mes tikime į nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų, tad galime šaukti milijonams vyrų ir moterų, kurie jaučiasi kaip tas kaltinamas žmogus: visiškas išteisinimas egzistuoja! Tai ne pramanas! Jėzus „ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį prismeigdamas prie kryžiaus“ (Kol 2, 14). „Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 1). Jokio pasmerkimo! Tiems, kurie tiki į Kristų Jėzų!

Tespindi slėpinys!

Ir šiandien spindi kryžiaus slėpinys. Jis nušviečia mūsų kelią. Ankstyvojoje Bažnyčioje kryžiaus slėpinys tarsi nesuskaičiuojamos vilties ir džiaugsmo bangos nušluodavo viską, kame žmonės ieškodavo priebėgos: misterijų kultus, magiją, naująsias religijas. Buvo justi „naujasis pavasaris“ pasaulyje. Kristaus kryžiaus skelbimas gali tą patį padaryti ir nūdien, jei mes sugrįšim prie ankstyvųjų laikų įkvėpimo, entuziazmo ir tikėjimo.

Neseniai viena Europos Bažnyčia kreipėsi į reklamos agentūrą, prašydama padėti perteikti krikščionišką Velykų žinią. Reklamos agentūra patarė pirmiausia šiukštu vengti kryžiaus simbolio, nes jis pernelyg senamadiškas ir liūdnas.

Koks baisus nesupratimas! Krikščionių širdyse turi būti „atidengtas“ kryžius, kaip jis buvo atidengtas istorijoje. Galbūt mes regime kryžių tik kaip pasmerkimo ir prakeikimo ženklą ir nematome kryžiaus kaip mūsų išgelbėjimo, atleidimo, mūsų „vienintelės vilties“ ir pasididžiavimo, skatinančio drauge su šv. Pauliumi džiaugsmingai skelbti: „Bet aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi“ (Gal 6, 14).

© ŽODIS tarp mūsų

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →