XXXII eilinis sekmadienis. Gyvųjų Dievas

Pas jį atėjo sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir paklausė: „Mokytojau, Mozė yra mums parašęs: Jei kieno vedęs brolis numirtų bevaikis, tuomet jo brolis tegul veda našlę ir pažadina savo broliui palikuonių. Taigi yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirė bevaikis. Ją vedė antrasis, paskui trečiasis ir paeiliui visi septyni, ir mirė, nepalikdami vaikų. Galiausiai mirė ir ta moteris. Kurio gi žmona ji bus, kai mirusieji prisikels? Juk ji yra buvusi visų septynių žmona!“ Jėzus jiems atsakė: „Šio pasaulio vaikai veda ir teka, o kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje ir mirusiųjų prisikėlime, tie neves ir netekės. Nebegalės jie ir mirti, nes būdami prisikėlimo vaikai, bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai. O kad mirusieji prisikels, mini ir Mozė pasakojime apie krūmą, kur jis Viešpatį vadina Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu. Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“. (Lk 20, 27–38)

Senojo Testamento laikais izraelitai tikėjo, jog mirusieji eina į šeolą, kur gyvenimas šioje požemių karalystėje įsivaizduotas kaip prieblandos ir šešėlių pasaulis.

Žmonės įvairiai įsivaizduoja amžinybę. Vienas dažniausiai paplitusių vaizdinių, kad žmonės  per vaikus įsiamžina, kad juose gyvena ir toliau. Sadukiejai pateikia kazusą, kuris žvelgia pesimistiškai ir į tokį scenarijų. Jie įrodinėja, kad jokia gyvenimo po mirties vizija nedera su Įstatymo reikalavimais.

Jėzus atsako tiesiai – egzistuoja mirusiųjų prisikėlimas. Jėzus savo atsaką grindžia Šventuoju Raštu, Dievo žodžiais Mozei: „Aš esu Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas.“ Jis buvo jų Dievas ne tik tuo metu, kai jie buvo gyvi, bet ir dabar yra jų Dievas. Tai reiškia, kad mūsų protėviai yra gyvi.

Dievas, kuris yra Gyvasis, Dievo galybė, prikelia šito vertą teisųjį. Prisikėlimas – Dievo veiksmas, Jo kvietimas gyventi. Tikroji gyvybė nesibaigia mirtimi.

Kun. Rolandas Karpavičius