Paprastai mes galvojame, kad nuodėmė – taisyklių ar įstatymo laužymas, tačiau nuodėmė yra tinkamo ryšio tarp manęs ir Dievo, tarp manęs ir tų, kuriuos Dievas man duoda mylėti, nutraukimas. Galiausiai svarbu suprasti, kad nuodėmė yra ryšio su pačiu savimi nutraukimas – aš elgiuosi netinkamai ir kenkiu sau. Šį ryšį atkuria Atgailos arba Sutaikinimo sakramentas.
“Kristus įsteigė Atgailos sakramentą visiems nusidėjusiems savo Bažnyčios nariams, pirmiausia tiems, kurie po Krikšto sunkiai nusidėjo ir per tai prarado Krikšto malonę ir pažeidė bendrystę su Bažnyčia. Jiems Atgailos sakramentas duoda naują galimybę atsiversti ir atgauti nuteisinimo malonę.” (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1446) Skaityti daugiau
Apie Sutaikinimo sakramentą svarbu žinoti:
– Katalikai raginami bent sykį per metus (apie Velykas) atlikti išpažintį;
– Nuslėpus sunkią nuodėmę yra atliekama šventvagiška išpažintis. Taip pasielgus sunkią nuodėmę reikia pasakyti per kitą išpažintį;
– Kunigas nesąlygiškai privalo saugoti išpažinties paslaptį, o jei sulaužytų šį priesaką būtų ekskomunikuotas;
– Katalikai sudarę tik civilinę santuoką negali gauti nuodėmių išrišimo;
– Pagrindinės sąlygos gauti nuodėmių atleidimą – atvirumas, gailestis dėl nuodėmių, ryžtas keisti savo gyvenimą.
SĄŽINĖS PATIKRINIMAS
Gera išpažintis priklauso nuo pasirengimo. Tikrinant savo sąžinę vertėtų vengti dviejų kraštutinumų:
- sąžinės nejautros, nepadedančios įžvelgti nuodėmių, arba, dar blogiau, – skatinančios jas slėpti; sąžinė turėtų būti jautri ir įžvalgi;
- smulkmeniškumo, paklaidinančio menkniekiuose.
Kokybiškai pasirengti išpažinčiai turėtų padėti šie klausimynai:
Klausimai ruošiantis išpažinčiai (pagal „Atgailos apeigų“ apeigyną);
Meditacinis sąžinės patikrinimas (Iš Peter G. Van Breemen. Laužomas kaip duona).
Atgailos sakramento šventimas
Kunigui laiminant, persižegnojame: “Vardan Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.” Kryžiaus ženklas, kuriuo pradedame išpažintį, primena krikštą, per kurį Jėzus nuplovė mūsų nuodėmes.
Kunigą pasveikiname sakydami: “Garbė Jėzui Kristui.”
Kunigas atsako: “Per amžius. Amen.”
Išpažintis pradedama tokais arba panašiais žodžiais: “Paskutinį kartą išpažinties buvau prieš (savaitę, mėnesį, du mėnesius, ir t.t.), šv. Komuniją priėmiau, skirtą atgailą atlikau, Dievui vėl nusidėjau.” Po to, išpažįstame nuodėmes.
Nuodėmes išsakome tiksliai ir nuoširdžiai. Išpažįstame konkrečius nuodėmingus veiksmus, o ne tik bendrus polinkius. Privalome išpažinti visas sunkiąsias nuodėmes, t. y. visus su svarbiu dalyku susijusius sąmoningus ir laisva valia padarytus veiksmus.
Išpažinę nuodėmes sakome: “Daugiau nuodėmių neatsimenu, gailiuosi ir žadu pasitaisyti. Prašau atgailos ir išrišimo.”
Po to, atidžiai išklausome kunigo.
Kai kunigas teikia išrišimą, sužadiname gailestį tyliai sakydami:
“Dieve, pasigailėk manęs nusidėjėlio (-ės)!”
Kai kunigas, išklauso išpažintį ir duoda patarimų, jis pakelia ranką virš atgailaujančiojo ir suteikia išrišimą: “Dievas, gailestingumo Tėvas, savo Sūnaus mirtimi ir prisikėlimu sutaikęs pasaulį su savimi ir atsiuntęs Šventąją Dvasią nuodėmėms atleisti, per Bažnyčią tesuteikia tau atleidimą ir ramybę. Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių vardan Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.”
Tada persižegnojame ir atsakome: “Amen.”
Kunigas taip arba panašiai atsisveikina: “Viešpats atleido tau nuodėmes. Eik ramybėje.”
Atsakome: “Dėkoju Dievui.”
Kunigas paskiria atgailą. Tai gali būti malda, pasninkas, išmalda, pasiaukojimas, kokia nors pastanga… Atgaila – tai bandymas atsiliepti į Dievo gailestingumą.