II gavėnios sekmadienis. Kristaus šlovės liudininkai

Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje. Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kurie du kalbėjosi su Jėzumi. Petras ir sako Jėzui: „Rabi, gera mums čia būti.pastatykime tris palapines: vieną tau, antrą Mozei, trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką sakąs, nes jie buvo persigandę. Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ Ir tuojau, vėl apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų. Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių. Jie gerai įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia „prisikelti iš numirusių“. (Mk 9, 2–10)

Mokiniai buvo priblokšti Jėzaus pareiškimo, kad Jis eis į Jeruzalę mirti ten. Jiems atrodė, kad Jis visiškai paneigia savo mintis apie Mesiją. Jie vis dar buvo šokiruoti ir nieko negalėjo suprasti. Jėzaus žodžiai ne tik visiškai supainiojo juos, bet ir persmelkė jų širdis. Vaizdas, kurį jie matė ant Taboro kalno, davė tam tikrą giją, net jei jie negalėjo suprasti visko. Nukryžiavimo metu, jie prisimins Dievo balsą, vadinusi Jėzų savo Sūnumi.

Šis įvykis juos padarė Kristaus šlovės liudininkais. Liudytojas yra asmuo, kuris pirmiau mato, o vėliau patvirtina žinąs tiesą. Šis  įvykis ant kalno parodė jiems Kristaus šlovę, ir dabar jie turėjo paslėpti istoriją apie šitą įvykį savo širdyse ir nepasakoti apie tai ne iš karto, bet kai ateis laikas. Kaip ir jie esame kviečiami patirti Viešpaties artumą Kryžiaus akivaizdoje.

Kun. Rolandas Karpavičius