Benediktas XVI. Kalėdos – Velykų slėpinio pradžia

Kalėdos mus žavi ir džiugina pirmiausia dėl to, kad Jėzaus gimime mes įžvelgiame savo lūkesčių ir troškimų išsipildymą. Konsumizmas mus gali išblaškyti ir atitolinti nuo šio vidinio ilgesio, tačiau jei širdyje trokštame priimti Kūdikį, atnešantį mums Dievo naujieną, ateinantį suteikti mums gyvenimo pilnatvę, tuomet net ir kalėdiniai papuošalai gali atspindėti tą šviesą, kurią įžiebė Dievo įsikūnijimas.

Šių šventų dienų liturgijoje mes išgyvenome slėpiningą bet realų Dievo Sūnaus atėjimą į pasaulį ir mus dar kartą nušvietė šio nepaprasto įvykio spindesys. Vatikano II Susirinkimas konstitucijoje apie šventąją liturgiją pabrėžia, kad Kristaus nuveiktas išganymo darbas, Šventosios Dvasios dėka, pratęsiamas Bažnyčioje celebruojamuose šventuosiuose slėpiniuose.

Jau Senajame Testamente Dievo veikimas ir artumas buvo išreiškiamas įvairiais ženklais. Tačiau Dievo Įsikūnijimo akimirką įvyko tai, ko nebuvo įmanoma įsivaizduoti: radikaliai pasikeitė mūsų bendravimas su Dievu, kūnas tapo išganymo įrankiu. „Žodis tapo kūnu“.

Taigi Kalėdos jau yra Velykų slėpinio ir sakramento pradžia. Jau Marijos įsčiose Jėzus pradeda savo auką, kurios kulminacija bus jo kančia, mirtis ir prisikėlimas. Kalėdų naktis labai artimai susijusi su Velyknakčiu. Šia prasme, prakartėlės lankymas mus veda link Eucharistijos adoravimo, kur sutinkame tikroviškai su mumis esantį nukryžiuotą ir prisikėlusį gyvąjį Kristų. Tad kalėdinio meto liturgija, bylojanti apie Kristaus – Įsikūnijusio Žodžio apsireiškimą, turi ir eschatologinę prasmę, nukreiptą į laikų pabaigą.

Reikia išvaduoti Kalėdų laikotarpį iš sentimentalumo ir moralizavimo. Kalėdos – tai ne tik kvietimas sekti Viešpaties nusižeminimo ir nuolankumo pavyzdžiu, net tik raginimas džiaugtis jo gerumu ir palankumu žmonėms, bet visų pirma kvietimas leisti, kad mus radikaliai perkeistų Tasai, kuris priėmė žmogaus kūną.

Brangūs bičiuliai, intensyviai išgyvenkime Kalėdų metą. Pagarbinę Dievo Sūnų tapusį žmogumi ir paguldytą ėdžiose, eikime prie aukos altoriaus, kur Kristus, iš dangaus nužengusi Gyvoji Duona, duoda mums save patį kaip maistą amžinajam gyvenimui. Tai ką matėme savo akimis ant Žodžio ir Gyvenimo Duonos stalo, ką kontempliavome, ką lietėme savo rankomis, džiugiai skelbkime pasauliui ir liudykime visus savo gyvenimu.

Šaltinis – Vatikano radijas