Bet dabar pirma reikėtų paklausti: kas buvo tie vyrai, kuriuos Matas vadina „magais“ iš „Rytų šalies“? Mago sąvokos (mágoi) reikšmių spektras šiuo klausimu svarbiuose šaltiniuose gana platus, siekiantis nuo to, kas teigiama, iki to, kas visiškai neigiama.
Pagal pirmą iš keturių pagrindinių reikšmių magai yra persų kunigų kastos nariai. Helenistinėje kultūroje jie laikyti „tikrosios religijos šeimininkais“, tačiau sykiu jų religiniai vaizdiniai buvo „stipriai paveikti filosofinės minties“, todėl graikų filosofai neretai vaizduoti kaip jų mokiniai (Delling, op. cit., p. 360). Šioje nuomonėje tikriausiai glūdi kažkoks tiksliau nenusakomas tiesos branduolys; juk galiausiai ir Aristotelis kalbėjo apie magų filosofines pastangas.
Kitos Gerhardo Dellingo pateikiamos reikšmės yra šios: antgamtinių žinių bei galių turėtojai bei naudotojai, burtininkai ir galop apgavikai bei suvedžiotojai. Šią pastarąją reikšmę aptinkame Apaštalų darbuose: vieną magą, vardu Barjėzus, Paulius pavadina „velnio vaiku“, „teisingumo priešu“ ir subara.
Mago sąvokos dviprasmiškumas, su kuriuo čia susiduriame, atskleidžia to, kas religiška, dviprasmiškumą. Tai gali tapti keliu į tikrąjį pažinimą, keliu Jėzaus Kristaus link. Bet jei Jo artumo akivaizdoje tai, kas religiška, Jam neatsiveria, stoja prieš vieną Dievą ir vieną Atpirkėją, tuomet tai virsta tuo, kas demoniška ir destruktyvu.
Taigi Naujajame Testamente susiduriame su abiem „mago“ reikšmėmis. Šventojo Mato istorijoje apie magus religinė bei filosofinė išmintis aiškiai yra žmones leistis į kelią paskatinanti jėga, išmintis, galiausiai atvedanti prie Kristaus. Apaštalų darbuose, priešingai, aptinkame kitą mago pusę. Jis savo galią nukreipia prieš Jėzaus Kristaus šauklį ir šitaip stoja demonų, Jėzaus jau nugalėtų, pusėn.
Bent jau plačiąja prasme magams Mt 2 tinka pirmoji iš keturių reikšmių. Net jei ir nebūtų priklausę persų kunigijai, jie vis dėlto buvo ten išaugusio ir visada egzistavusio religinio ir filosofinio pažinimo atstovai.
Savaime suprantama, juos mėginta priskirti konkretesnėms grupėms. Vienos astronomas Konradinas Ferraris d‘Occhiepo parodė, kad Jėzaus laikais nuosmukį išgyvenančiame Babilono mieste, anksčiau mokslinės astrologijos centre, tebesilaikė „nedidelė, pamažu išmirštanti žvaigždžių žinovų grupė“… „Tai nepaneigiamai patvirtina tankiai dantiraščio ženklais prirašytos molinės lentelės“ (op. cit., p. 27). Jupiterio ir Saturno konjunkcija Žuvų ženkle 7–6 m. pr. Kr., šiandien spėjamu tikruoju Jėzaus gimimo laiko tarpsniu, Babilono astronomų buvo apskaičiuota ir rodė į žydų žemę bei „žydų karalių“.
Prie žvaigždės klausimo vėliau dar grįšime. Kol kas pasvarstykime, kas buvo tie žmonės, iškeliavę pas karalių. Jie galėjo būti žvaigždžių žinovai; bet ne visiems, kurie galėjo apskaičiuoti ir regėjo planetų konjunkciją, kilo mintis apie jiems reikšmingą karalių Judėjoje. Kad žvaigždė galėtų tapti žinia, apyvartoje turėjo būti pažadas Balaamo žinios pavidalu. Iš Tacito ir Svetonijaus žinome, jog tuo metu sklandė lūkestis, kad iš Judo kils pasaulio valdovas, – Flavijus Juozapas nurodė, kad tai būsiąs Vespasianas, taip pelnydamas šio palankumą (plg. De bello Jud. III 399–408).
Daug veiksnių galėjo sąveikauti, kad žvaigždės kalboje būtų išgirsta vilties žinia. Bet visa tai į kelią leistis galėjo paskatinti tik vidinio nerimo žmones, vilties žmones, jau besidairiusius tikrosios išganymo žvaigždės. Vyrai, apie kuriuos kalba Matas, buvo ne tik astrologai. Jie buvo „išminčiai“. Jie žymi religijų savęs peržengimo vidinę dinamiką, kuri yra tiesos ieškojimas, tikrojo Dievo ieškojimas ir todėl sykiu filosofija pirmine šio žodžio prasme. Tad išmintis išgydo ir „mokslo“ žinią. Šios žinios racionalumas neapsiribojo vien žinojimu, bet ir aprėpė pastangą suprasti visumą, taip leisdamas protui išskleisti savo didžiausias galimybes.
Iš visa to, kas pasakyta, galime susidaryti tam tikrą vaizdą, kokie vaizdiniai ir žinios paskatino tuos vyrus iškeliauti pas gimusįjį „žydų karalių“. Pagrįstai galime sakyti, kad tie vyrai nurodo religijų artinimąsi prie Kristaus ir mokslo savęs peržengimą Jo link. Jie yra tartum Abraomo, kuris iškeliavo pašauktas Dievo, palydoje. Kitokiu būdu jie yra palydoje Sokrato, ieškojusio didesnės tiesos už jam duotos religijos ribų. Šia prasme šios figūros yra pirmtakai, kelio tiesėjai, tiesos ieškotojai, svarbūs visiems laikams.
Benediktas XVI „Jėzus iš Nazareto. Prologas“. Vilnius: „Katalikų pasaulio leidiniai“, 2012