Evangelija moko, kad Jėzus, Dievo Sūnus, mūsų gyvenimų teisėjas, panoro priimti veidą tų, kurie alksta, kurie nuogi, kurie serga ar yra įkalinti, visų tų veidą, kurie kenčia, kurių nepaisoma. Mūsų elgesys jų atžvilgiu bus vertinamas, kaip elgesys paties Jėzaus atžvilgiu.

Tai nėra tik literatūrinė metafora. Visas Jėzaus gyvenimas tai iliustruoja – jis, Dievo Sūnus, tapo žmogumi, kad iki menkiausių konkrečių detalių dalintųsi mūsų gyvenimu, tapo mažiausiųjų brolių tarnu; neturėdamas kur galvos priglausti, buvo pasmerktas mirti ant kryžiaus. Toks yra Karalius, kurį šiandien minime.

Be abejonės, tai gali trikdyti. Šiandien taip pat, kaip ir prieš 2000 metų esame įpratę karališkumo požymius įžvelgti sėkmėje, galioje, piniguose, tad mums sunku priimti tokį karalių, kuris tapo mažiausiųjų, nuolankiausiųjų tarnu, kurio sostas yra kryžius.

Ir vis dėlto, mums sako Šventasis Raštas, tokiu būdu pasirodo Kristaus šlovė. Jo žemiškosios egzistencijos menkume yra galia teisti šį pasaulį. Jam karaliauti reiškia tarnauti. Ir jis mus kviečia eiti tokiu pat keliu, tarnauti, būti dėmesingiems vargšo, silpnojo, užmirštųjų šauksmui.

Pakrikštytieji žino, kad sprendimas sekti Kristų tokiu keliu gali pareikalauti didelių aukų, kartais net gyvybės. Bet kaip mums primena apaštalas Paulius, Kristus įveikė mirtį ir veda mus į prisikėlimą. Jis mus įveda į naują pasaulį, laisvės ir laimės pasaulį.

Šiandien dar daugybė sąsajų su senuoju pasauliu, su jo baimėmis mus laiko įkalintais ir trukdo gyventi laisvai ir laimingai. Leiskime Kristui išlaisvinti mus iš šio senojo pasaulio. Mūsų tikėjimas į visų baimių ir vargų nugalėtoją atveria duris į naują pasaulį, kuriame teisingumas ir tiesa nėra parodija, į vidinės laisvės ir taikos su savimi pačiais, su kitais ir su Dievu pasaulį. Tokia yra Dievo dovana, kurią jis duoda per mūsų krikštą.

Šaltinis – Vatikano radijas

 

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+