Jėzus kalbėjo: „Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas! Bus kaip su žmogumi, kuris iškeliavo svetur, paliko namus ir davė tarnams įgaliojimus, kiekvienam paskyręs darbą, o durininkui įsakė budėti. Taigi budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, ar rytmety, kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių. Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite!“ (Mk 13, 33–37)

Evangelijoje sakoma, kad Jėzaus atėjimo valandos niekas nežino. Užuot patenkinę savo smalsumą, išgirstame paliepimą – „budėkite”.

Šeimininko palikti namai – Bažnyčios įvaizdis. Visi tarnai atlieka savo užduotis, o durininkui įsakyta budėti. Niekas nežino, kada grįš šeimininkas, aišku tik tiek, kad jis parvyks netikėtai.

Tačiau Jėzus liepia budėti visiems. Kiekvienas krikščionis yra durininkas, o durys – mūsų širdys.

Krikščionys privalo daryti įprastinius darbus, atlikti kasdienes pareigas, taip pat džiaugtis gyvenimu. Tačiau jie žino, kad vien įprastiniai dalykai nereiškia gyvenimo pilnatvės. Gyventi įprastai ir tuo apsiriboti nėra krikščioniška.

Bažnyčia yra vilties uostas pasaulyje, kuris apsiriboja įprastiniais banaliais dalykais. Advento metu kiekvienas galime pasitikrinti ar mūsų gyvenimo pilnatvei kažko trūksta, ar laukiame savo Šeimininko.

Triukšmas ir skubotumas trukdo būti budriam. Todėl advento laukimui būdinga tyla ir susikaupimas. Jėzus ragina budėti prie durų ir įsileisti ateinantį Viešpatį. Šios durys neturi užrakto, jas galima atidaryti tik iš vidaus.

Todėl budėkime, kad išgirstume Jo beldimą.

Kun. Rolandas Karpavičius

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →