I gavėnios sekmadienis. Velnias prieš Mesiją

Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą keturiasdešimt dienų, ir jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas ir, joms pasibaigus, buvo labai alkanas. Tuomet velnias jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona“. Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona!“ Tada velnias, pavėdėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: „Duosiu tau visą šių karalysčių valdžią ir didingumą; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo“. O Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ Dar nusivedė jį velnias į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn, nes parašyta: Jis palieps savo angelams sergėti tave ir dar: Jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“. Jėzus jam atkirto: „Pasakyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo!“ Visiems gundymams pasibaigus, velnias atsitraukė nuo jo iki laiko. (Lk 4, 1–13)

Šventosios Dvasios jėga Jėzus išsilaikė prieš visas pagundas. Pirmasis gundymas buvo nukreiptas prieš Jėzaus paklusnumą savo Tėvui, šėtonas bandė įtikinti Jį, kad kūno poreikių tenkinimas yra svarbesnis už dvasinę patirtį stiprinančią žmogų (Rom 5, 3). Velnias Jėzui pateikė viliojantį pasiūlymą, bet Jis atsisakė, nes tai prieštaravo Raštui.

Velnias pasiūlė Jėzui suteikti valdžią, jei Jis pripažins jo viršenybę. Šį kartą pagunda buvo mažesnė. Tiesą sakant, šis pasaulis nepriklauso velniui, o jo pažadai negali būti patikimi. Be to, neįmanoma garbinti velnio ir tuo pačiu metu tarnauti Dievui (Įst 6, 13).

Velnias siūlė Jėzui bandyti Viešpatį, bet Jis visiškai pasitikėjo Dievu kaip Sūnus Tėvu. Jėzus atmesdamas gundymą parodė, kad žmogus neturėtų bandyti kito, kuriuo jis visiškai pasitiki, ypač jei tai yra Viešpats Dievas (Įst 6, 16). Priėmęs velnio pasiūlymą, Jėzus būtų rodęs, kad Jis nėra Dievo Sūnus, o Jo Tėvas negali būti laikomas patikimu.

Visos pagundos buvo nukreiptos prieš Jėzų kaip Dievo Sūnų. Jį gundydamas laimėti žmonių pasitikėjimą gebėjimu atlikti stebuklus, velnias neturėjo tiesioginio poveikio Jo mesijinei tarnybai, bet siekė sugadinti Jėzaus asmeninius santykius su Tėvu, kurie buvo Jo statuso kaip Mesijo pagrindas. Bet jei Izraelis dykumoje parodė nepasitikėjimą ir nepaklusnumą Dievui (Įst. 6-8), tai Mesijas liko paklusnus.

Kun. Rolandas Karpavičius