Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas. Jis skelbė Judėjos dykumoje: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“. O jis buvo tasai, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakęs: „Dykumoje šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“ Pats Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jo maistas buvo skėriai ir lauko medus. Tuomet pas jį ėmė rinktis Jeruzalės gyventojai, visa Judėja ir visa Pajordanė. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje. Pamatęs daug fariziejų ir sadukiejų, einančių krikštytis, Jonas juos barė: „Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Parodykite tikrų atsivertimo vaisių! Ir nebandykite ramintis: ‘Juk mūsų tėvas – Abraomas’. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų. Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį.
Aš jus krikštiju vandeniu, kad atsiverstumėte, bet po manęs ateis galingesnis už mane – aš nevertas jam nė kurpių nešioti. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė, ir jis išvalys savo kluoną. Kviečius sugabens į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“. (Mt 3, 1–12)
Kvietimas atgailauti buvo pirmoji ir pagrindinė Jono Krikštytojo misija. Kvietimas atgailauti yra sietinas su Senojo Testamento pranašų kvietimais Izraeliui, reikalaujant grįžti pas Dievą, nuo kurio jis nusigręžė. Apie atgailą Šv. Rašte visada kalbama kaip apie kelią į nuodėmių atleidimą ir grįžimą į gyvenimą Dievo malone.
Atgaila reiškia tokią žmogaus sąmonės transformaciją, kurios metu keičiasi jo požiūriai, tikslai, gyvenimo būdas. Kitaip tariant, vyksta vertybių perkainojimas. Atgaila daro įtaką viskam žmoguje: protui ir sprendimui, valiai ir jausmams, elgesiui ir gyvenimo būdui, motyvams ir tikslams, žymintiems naujo gyvenimo pradžią.
Atgaila ir tikėjimas yra atgimimo vaisiai. Atgaila yra neatsiejama nuo tikėjimo. Atsivertimas į Kristų neįmanomas be atgailos dėl nuodėmių. Nuomonė, kad gali būti išganomas tikėjimu be atgailos, kad galima vien tikėti Kristų, bet nepripažinti Jo kaip Viešpaties, yra pragaištinga klaida. Tikras tikėjimas atpažįsta Kristų kaip tokį, koks jis iš tikrųjų yra, mūsų karalius Dievas ir mūsų vyriausiasis kunigas Dievas. Tikrasis Juo, kaip Gelbėtoju, tikėjimas taip pat bus išreikštas paklūstant Jam kaip Viešpačiui. Tai paneigti reiškia tikėti be atgailos, kas iš tikrųjų nėra krikščionių tikėjimas.
Kun. Rolandas Karpavičius