II Advento sekmadienis. Taisykite Viešpačiui kelią

Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu, jo broliui Pilypui – Iturėjos bei Trachonitidės krašto tetrarchu, Lisanijui – Abilėnės tetrarchu, prie vyriausiųjų kunigų Ano ir Kajafo, pasigirdo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje. Jis apėjo visą Pajordanę, skelbdamas atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti, kaip parašyta pranašo Izaijo kalbų knygoje:

Tyruose šaukiančiojo balsas:

Taisykite Viešpačiui kelią!

Ištiesinkite jam takus!

Kiekvienas slėnys tebūna užpiltas,

kiekvienas kalnas bei kalnelis – nulygintas.

Kreivi keliai taps tiesūs,

o duobėti – išlyginti.

Ir visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą. (Lk 3, 1-6)

Dievas veikia istorijoje, konkrečioje epochoje ir per konkrečius asmenis. Tai reiškia, kad evangelijos nėra mitų rinkinys, bet žmogiškame gyvenime įsitvirtinusi tikrovė. Todėl evangelija ir mini konkrečius istorinius veikėjus.

Šio sekmadienio liturginių skaitinių centrinė mintis – taisykite Viešpačiui kelią. Taip ragina  pranašas Izaijas, jo žinią pakartoja Jonas Krikštytojas.

Nors Izaijas kviečia nulyginti kalvas, užpilti duobes ir ištiesinti, kas yra kreiva, tačiau mes suprantame, kad šis kelio tiesimas turėtų vykti mūsų širdies gelmėse.

Šis kelio tiesimas yra mūsų atsivertimas, kurį skelbia Jonas Krikštytojas. Atsivertimą dažnai suprantame tik kaip netikinčio žmogaus atsigręžimą į Dievą, nusidėjėlio posūkį į atgailos kelią.

Tačiau kiekvienam reikia atsivertimo, nes savo mintyse, žodžiuose ir darbuose galime rasti didesnių ar mažesnių dalykų, kurie nesiderina su Dievo meile mums.

Stengtis juos suderinti su Dievo meile ir yra mūsų kasdienis atsivertimas. Kiekviena mūsų advento diena yra proga prisiminti, kad laukiame Viešpaties atėjimo, kuris įvyksta ne žiloje senovėje, o jau mūsų gyvenimo istorijoje. Taip mūsų atodūsis link Viešpaties taps tikru kelio tiesimu.

 Kun. Rolandas Karpavičius