II gavėnios sekmadienis. Tikslas – keistis

Po šešių dienų Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo. Tuomet Petras ir sako Jėzui: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“. Dar jam tebekalbant, štai skaistus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę. Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų. Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių.” (Mt 17, 1 – 9)

Bažnyčia gavėnios pradžioje įtraukdama į liturgiją pasakojimą apie Kristaus atsimainymą, kurio liudininkais tapo apaštalai, kviečia kiekvieną mūsų patirti atsimainymą. 

Evangelistas Matas dažnai vaizduoja Jėzų ant kalno. Mozė ir Elijas, buvo apdovanoti malone regėti ir girdėti Dievą ant Horebo kalno, todėl jie pasirodo drauge su Jėzumi ant Taboro ir savo buvimu liudija, kad Įstatymas (Mozė) ir pranašystės (Elijas) išsipildo Jėzuje. 

Matas aprašo Jėzaus veidą, spindintį panašiai kaip Mozės (Iš 34, 29–35), tad Jėzus pasirodo kaip naujasis Mozė. Jėzaus akivaizdoje visi kiti tarpininkai ir pranašai, net ir tokie kaip Mozė ir Elijas, yra tarsi šešėliai prieš saulę. Taip baigiasi Senojo Testamento istorija ir prasideda naujoji Sandora.

Gavėnios liturgijoje Bažnyčia ne veltui kviečia apmąstyti Viešpaties atsimainymo sceną.

Bažnyčia mus tarsi užveda ant kalno, kad atgaivintų mūsų tikėjimą Jėzumi, prieš vesdama į kitą, Golgotos, kalną.

Mums reikia atsimainiusio Viešpaties žodžių ir prisilietimo: „Kelkitės, nebijokite!” Kad nebijotume patys keistis. Kiekvienas, nors ir mažytis, širdies atsimainymas yra gavėnios tikslas. 

Mūsų gyvenimas susideda iš kopimų į viršūnes ir leidimosi į nuokalnes. Viršūnės yra skirtos tam, kad patyrę laimės akimirkas lengviau ištvertume tamsias valandas, laukiant prisikėlimo aušros. 

Kun. Rolandas Karpavičius