Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti gerąją Dievo naujieną: „Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą: buvo mat žvejai. Jėzus tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“. Ir tuojau, palikę tinklus, juodu nuėjo su juo. Paėjėjęs truputį toliau, jis pamatė Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną, valtyje betaisančius tinklus. Tuoj pat pasišaukė ir juos. Palikę savo tėvą Zebediejų su samdiniais valtyje, jie sekė paskui jį. (Mk 1, 14–20)
Evangelija primena pirmųjų mokinių pašaukimą. Jėzaus pakvietė: „Sekite mane!“ Tai nereiškia, kad tą dieną Jis pamatė juos pirmą kartą. Jie, be abejo, stovėdavo minioje ir klausydavosi Jo, jie likdavo stovėti ir kalbėtis, kai minios jau seniai būdavo išsiskirsčiusios; jie jautė Jo buvimo ir žvilgsnio galią.
Jėzus jiems nepasakė: „Aš sukūriau teologinę sistemą ir norėčiau, kad jūs ją išmoktumėte” arba „Aš sumąsčiau etikos sistemą ir norėčiau ją aptarti su jumis “. Jis jiems tarė: “Sek paskui mane!” Viskas prasidėjo nuo asmeninio įspūdžio, kurį Jis padarė. Viskas prasidėjo nuo širdies polėkio, kuris sukuria nepalaužiamą ištikimybę.
Tačiau tai visai nereiškia, kad nėra tokių žmonių, kurie supranta krikščionybę protu. Vis tik daugeliui mūsų sekti Kristų, – būti kaip įsimylėjus. Daugeliu atvejų žmogus seka Kristų ne dėl to, ką Jėzus pasakė, bet dėl to, kas yra Jėzus.
Jėzus mokiniams pasiūlė užduotį. Jis juos pašaukė ne poilsiui, bet tarnystei. Kažkas pasakė, kad kiekvienam žmogui svarbu turėti užsiėmimą, į kurį jis galėtų investuoti savo gyvenimą. Todėl ir Jėzus pasišaukė savo žmones ne patogiam poilsiui ar mieguistam neveiklumui. Jis paragino juos atlikti užduotis, kurioms jie turėjo paskirti visą savo gyvenimą ir galiausiai mirti dėl Jo ir savo brolių, Jis ragina ir mus atlikti užduotį, kurią galime įvykdyti tik visiškai atiduodami Jam save ir artimui.
Kun. Rolandas Karpavičius