III Velykų sekmadienis. Ar myli mane?

Paskui Jėzus vėl pasirodė mokiniams prie Tiberiados ežero. Pasirodė taip. Buvo drauge Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos, Zebediejaus sūnūs ir dar du kiti mokiniai. Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti“. Jie pasisiūlė: „Ir mes einame su tavimi“. Jie nuėjo ir sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo.

Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Mokiniai nepažino, kad ten Jėzaus esama. O Jėzus jiems tarė: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“ Tie atsakė: „Ne“. Tuomet jis pasakė: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite“. Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės. Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“ Išgirdęs, jog tai esąs Viešpats, Simonas Petras persijuosė palaidinę, – mat buvo neapsirengęs, – ir šoko į ežerą. Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli nuo kranto – maždaug už dviejų šimtų mastų – ir atitempė tinklą su žuvimis.

Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį, ir duonos. Jėzus tarė: „Atneškite ką tik pagautų žuvų“. Petras įlipo į valtį ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Nors jų buvo tokia gausybė, tačiau tinklas nesuplyšo. Jėzus jiems tarė: „Eikite šen pusryčių!“ Ir nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: „Kas tu esi?“, nes jie aiškiai matė, jog tai Viešpats. Taigi Jėzus priėjo, paėmė duonos ir padalijo jiems, taip pat ir žuvies. Tai jau trečią kartą pasirodė mokiniams Jėzus, prisikėlęs iš numirusių.

Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?“ Tas atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avinėlius“. Ir antrą kartą Jėzus paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Tas atsiliepė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano aveles“. Jėzus paklausė dar ir trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad Jėzus trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“ ir atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avis.

Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, – kitas tave perjuos ir ves, kur nenori“. Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Petras pašlovinsiąs Dievą. Tai pasakęs, dar pridūrė: „Sek paskui mane!“ (Jn 21, 1–19)

Ši evangelijos ištrauka jauki, šilta ir vaizdinga. Ji perkelia mus į Bažnyčios aušrą, tą rytą, kai prisikėlęs Jėzus sudaro su savo mokiniais sandorą, meilės sandorą.

Jis tą rytą prikėlė mokinių širdis, prikėlė jų meilę, prikėlė Bažnyčią. „Ar myli mane“ (Jn 21,15), klausia Petro Jėzus, prieš liepdamas „Ganyk mano aveles“. Tik mylint Jėzų galima liudyti apie jį, skelbti jį, perduoti jo žodžius.

Šv. Jonas Vianėjus, labiau žinomas Arso klebono vardu, kai jam sukako septyneri metai, buvo tėvo pasiųstas netoli namų bandos ganyti. Kol avys ganydavosi, jis išsitraukdavo Marijos statulėlę, pastatydavo ją gluosnio drevėje ir melsdavosi rožinį. „Koks laimingas buvau, – sakė jis po daugelio metų prisimindamas savo vaikystę – kai reikėjo ganyti tik tris avis ir asilą! Tada  galėdavau sau ramiai melstis.“

Vėliau jis tapo didžių žmonių ganytoju, bet pradžia buvo meilės ryšys su Jėzumi. Tik meilė įgalina guldyti gyvybę už avis, būti tikru ganytoju. Šv. Augustinas komentuodamas žodžius „Ganyk mano aveles”, sako, kad jie reiškia, kentėk už mano aveles.

Nesvarbu, kas būtume – kunigai, vienuoliai, motinos, tėvai ar viengungiai, visiems klausimas „Ar myli mane“ yra pamatinis. Šis klausimas yra svarbiausias visų laikų krikščionims. Jis yra pagrindinis sąžinės sąskaitos klausimas ruošiantis išpažinčiai. Šis klausimas yra apie meilę, kuri patvirtinama visu gyvenimu.

Kun. Rolandas Karpavičius