O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.  Jiems apie tai besikalbant, pats Jėzus atsirado tarp jų ir prabilo: „Ramybė jums!“ Virpėdami iš išgąsčio, jie tarėsi matą dvasią. O jis paklausė: „Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės? Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“. Tai taręs, jis parodė jiems rankas ir kojas. Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: „Ar neturite čia ko nors valgyti?“ Jie padavė jam gabalą keptos žuvies. Jis paėmė ir valgė jų akyse. Paskui Jėzus tarė jiems: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse“. Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, ir pasakė: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. Jūs esate šių dalykų liudytojai. (Lk 24, 35–48)

Šis pasakojimas apie Jėzaus susitikimą su mokiniais pabrėžia prisikėlimo autentiškumą. Prisikėlęs Viešpats nėra vaiduoklis, o realybė. Mirusysis Jėzus buvo iš tiesų Kristus, pakilęs iš kapo. Tai – istorinis faktas, kad krikščionybė remiasi ne kažkokiomis fantazijomis ar vizijomis, kurios gimė karščiuojančio proto žmonių vaizduotėje. Kalbama apie istoriškai egzistavusį žmogų, kuris iš tikrųjų susidūrė su mirtimi, kovojo su ja, pasiekė pergalę ir prisikėlė.

Taip pat evangelistas Lukas pabrėžia kryžiaus būtinybę. Būtent į Kryžiaus slėpinį ir Nukryžiuotąjį nurodo visas Raštas ir pranašai. Kryžius nebuvo „primestas” Dievui. Jis atstovavo dalį Dievo plano, kuris, kaip niekas kitas, asmeniškai parodė Jo amžinąją meilę.

Kun. Rolandas Karpavičius

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →