IV Advento sekmadienis. Motina karalienė

Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo palaiminimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“. (Lk 1, 39–45) 

Marija imasi iniciatyvos aplankyti Elzbietą. Šis dieviškos meilės veiksmas mums primena, kad Jėzus yra dovana, kuri nešama kitiems. Jei nešiojamės Jėzų savo širdyje, tai mes taip pat jį nešame kitiems. Mums reikia Marijos, kad mokytų mus kaip tai daryti.

Todėl su Elzbieta turėtume tarti: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane.“ Mums garbė, kad turime tokią motiną, kuri mus moko krikščioniško gyvenimo, kuri mus dievišku būdu „lanko“ kasdien. Nepamirškime, kad ji yra Karaliaus motina. Marija yra karalienė Motina.

Tad pagarba Marijai kyla iš Luko perduotos tradicijos, bet jos negalime atsieti nuo Jėzaus garbinimo. Jėzaus garbinimas ir pagarba Marijai nėra tapatūs, tačiau jie glaudžiai tarpusavyje susiję. Kas garbina Jėzų, natūraliai myli ir gerbia jo Motiną. Kas gerbia Mariją, privalo savo maldos centru laikyti Jėzų, o pagarba Marijai turi kilti iš Jėzaus ir vesti į Jėzų.

Katalikų Bažnyčioje paplitęs maldingumas Marijai nėra atsitiktinis. Tai meilės ir dėkingumo išraiška, turinti pagrindą Šventajame Rašte. Neįmanoma pilnai išgyventi Kalėdų slėpinio be Marijos. Kūdikėlis Jėzus nenukrito  iš dangaus, bet gimė iš Marijos. Todėl baigiantis adventui Bažnyčia kviečia žvelgti į ją.

Kun. Rolandas Karpavičius