IV eilinis sekmadienis. Galia

Kafarnaume, šeštadienį nuėjęs į sinagogą, Jėzus pradėjo mokyti. Žmonės stebėjosi jo mokymu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai. Jų sinagogoje tada buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis ėmė šaukti: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarieti? Gal atėjai mūsų sunaikinti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“ Jėzus sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Tuomet netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo. Visi didžiai nustebo ir klausinėjo vienas kitą: „Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!“ Gandas apie jį greitai pasklido po visą Galilėjos šalį. (Mk 1, 21–28) 

Jėzaus žodžiai pribloškė žmones sinagogoje, jo veiksmai ir poelgiai jiems trenkė kaip perkūnija iš giedro dangaus. Sinagogoje buvo žmogus tąsomas netyrosios dvasios, kuri sukėlė sumaištį ir Jėzus jį išgydė.

Evangelijose mes skaitome apie žmones, kurie apsėsti demonų ar velnių galios. Kas slypi už to?

Hebrajų kalba demonas reiškia „tas, kuris sukelia žalą“. Todėl demonai – kūriniai, kurie siekia pakenkti žmonėms. Susidūrę su Jėzumi demonų apsėstieji dažnai šaukdavo: jie žinojo, kad Jėzus Mesijas, kad Mesijo viešpatavimas – visų velnių ir demonų valdžios pabaiga.

Be to, Jėzus išvarydavo demonus iš žmonių vien aiškiu, paprastu ir galingu žodžiu. Niekas nėra kažko panašaus matęs. Valdžia ir galybė nebuvo kažkokie užkalbėjimai, formulės, ypatingos apeigos. Valdžia ir galybė slypėjo Jėzaus asmenyje, ir tai žmonėms kėlė įspūdį.

Jėzaus žodžio galia veikia Bažnyčioje ir apvalo žmonių širdys. Kiekvienas šią Jo jėgą galime patirti asmeniškai.

Kun. Rolandas Karpavičius