Jėzus Nikodemui pasakė: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus. Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve.“ (Jn 3, 16)
Tikėti visa širdimi, kad Dievas toks iš tikrųjų yra kaip Jėzus mums sako, tai – tikėti, kad Dievas myli mus, rūpinasi mumis, nori mums atleisti.
Judėjui nebuvo lengva tikėti tuo. Jis matė tokį Dievą, kuris uždėjo įstatymų naštą savo tautai ir nubaudžia žmones, jei jie juos pažeistų. Dievas buvo teisėjas, o žmonės – nusikaltėliai, kurie sėdi prie teisiamųjų suole. Jis žinojo apie Dievą, kuris laukė aukų. Žmonėms buvo sunku galvoti apie Dievą, ne kaip teisėją, bet kaip tėvą, kuris pats nori, kad jo vaikai grįžtų namo.
Mes tikime, kad Dievas yra mylintis Tėvas, tikime, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, todėl viskas, ką Jis kalba apie Dievą, yra tiesa. Ir mes tikėdami, kad visa tai, ką Jėzus sako, yra tiesa, turėtume daryti viską, ką Jis sako, paklusti Jo žodžiui. Kai Jis mus įpareigoja besąlygiškai remtis Dievo gailestingumu, mes turime tai padaryti.
Pranešti žmonėms šią meilės ir gailestingumo žinią prireikė Jėzaus gyvenimo ir mirties, o mes negalime tapti krikščionimis, jei visa savo širdimi netikėsime tuo.
Kun. Rolandas Karpavičius