IV gavėnios sekmadienis. Tėvo glėbys
Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo žodžių pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo, sakydami: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą:
„Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį’. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, pasiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.
Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo.
Tada susimąstė ir tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’ Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.
Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi’…
Bet tėvas įsakė tarnams: ‘Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis.
Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko’. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: ‘Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su bloga draugija, tu bematant jam papjovei peniukšlį’.
Tėvas atsakė: ‘Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!’“ (Lk 15, 1–3. 11–32)
Pagrindinis šio palyginime veikėjas yra tėvas, kurio pavyzdys atskleidžia Dievo esmę. Situacija palyginime yra pagrįsta tuo, kad nuosavybė galėjo būti perduota kitam dar gyvam esant testatoriui. Jaunesnis sūnus pareikalavo, kad jam būtų nedelsiant suteiktos visos teisės turėti dalį (apie trečdalį) savo tėvo turto, kurį jis turėjo paveldėti po tėvo mirties. Vyriausias sūnus liko namuose, o tėvas išlaikė savo teises į viską, kas buvo jo turto dalyje.
Tačiau jauniausias sūnus savo pinigus paleido vėjais. Jis galėjo rasti tik labiausiai niekinamą darbą (ypač žydui, nes kiaulės buvo laikomos nešvariais gyvūnais). Tokia beviltiška situacija sukėlė jo atgailą. Jis ne tik suprato, kad pražudė savo gyvenimą, bet ir kad nebėra vertas vadintis tėvo sūnumi; dabar jis buvo tinkamas tik kaip tarnas. Sūnaus atgaila buvo visiškai nuoširdi, nors tam reikėjo pasiekti visišką neviltį. Taip būna ir mums – tik netekus visko atrandame Meilę.
Tėvas labai pagerbė savo vaiką, įsakė surengti šventę ir apdovanojo sūnų. Dovanos buvo pagarbos ir autoriteto požymiai. Kurpes galėjo avėti tik laisvi žmonės, bet ne vergai. Tik Tėvo glėbyje galime būti laisvi.
Kun. Rolandas Karpavičius
