Elzbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus. Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokią didžią malonę buvo suteikęs jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja. Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju. Motina pasipriešino: „O, ne! Jis vadinsis Jonas“.
Kiti jai sakė: „Betgi niekas tavo giminėje neturi šito vardo“. Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį. Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: „Jo vardas – Jonas“. Visi stebėjosi. Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti, šlovindamas Dievą. Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius.   Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: „Kaip manai, kas bus iš to vaiko?“ Jį tikrai globojo Viešpaties ranka. Tuo tarpu kūdikis augo ir tvirtėjo dvasia. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos. (Lk 1, 57–66. 80)

Jonas Krikštytojas – Senosios sandoros kunigo Zacharijo ir Elzbietos sūnus, gimęs tėvams esant seniems; Jėzaus giminaitis, tik keliais mėnesiais vyresnis už Jėzų. Apie Jono vaikystę nieko nėra žinoma. Žinoma, jog jis dalį laiko praleido Judėjos dykumoje, šiauriniame Negyvosios jūros pakraštyje, ten taip pat gyveno atsiskyrėlių esėjų bendruomenė (jos raštai, vadinami Negyvosios jūros ritiniais, buvo rasti 1947 m.), kitaip vadinama Kumrano bendruomene.

Mums krikščionims svarbiausia tai, kuo Jonas Krikštytojas tikėjo ir ko mokė. Kodėl apie jį būriavosi minios? Kuo jis traukė žmones? Jonas Krikštytojas tikėjo Mesiju. Jonas nebuvo atsiskyrėlis, maištininkas ar uždarumo šalininkas. Priešingai, jis visiems žydams pamokslavo apie tai, kad apyskaitos diena artėja. Visi privalo išpažinti savo nuodėmes, atgailauti ir priimti krikštą vandeniu, simbolizuojantį atpirkimą, ir šitaip pasirengti Paskutiniajam teismui. Jis siekė atsiliepti į Izaijo raginimą: „Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį” (Iz 40, 3) Iš Naujojo Testamento liudijimų matyti, jog Krikštytojo asmenybė buvo išties labai stipri.

Jono Krikštytojo skelbiamas atsivertimo krikštas (Mk 1, 4) atskleidė, kad Dievo tautos narys yra pirmiausiai tas, kuris gyvena atnaujintą gyvenimą ir nededa savo vilčių vien tik į žydišką kilmę ar į gyvenimo būdą. Kiekvieną sykį atsigręždamas į Dievą, žmogus turi išpažinti savo tikėjimą trejopa prasme. Pirma, jis turi pripažinti sau pačiam savo nuodėmes. Antra, žmogus turi išpažinti savo kaltybes tam, kuriam nusikalto. Trečia, jis turi išpažinti savo kaltę Dievo akivaizdoje. Nes žmogaus nuodėmės visada žaloja patį žmogų, žeidžia jį supančią visuomenę ir trukdo būti teisiame santykyje su Dievu. Taip Jono Krikštytojo skelbimas yra aktualus šių laikų krikščionims.

Kun. Rolandas Karpavičius

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →