Kun. Inos Biffi. Viešpaties Žengimas dangun.
Jėzus pasakė: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. Jūs esate šių dalykų liudytojai. Ir štai aš atsiųsiu jums, ką yra pažadėjęs mano Tėvas. Jūs pasilikite mieste, kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių“. Jėzus nusivedė juos palei Betaniją ir, iškėlęs rankas, palaimino juos. Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų. Jie pagarbino jį, paskui, didelio džiaugsmo kupini, sugrįžo į Jeruzalę. Jie nuolat lankė šventyklą ir šlovino Dievą. (Lk 24, 46–53)
Žengdamas dangun Jėzus užbaigia savo žemiškąjį kelią ir pradeda šlovingąją būseną Tėvo dešinėje, kur jo išgelbėjimo darbas yra pripažintas, jo auka priimta, jo malda tapo visuotiniu užtarimu, jo buvimas išsiplėtė iki kiekvieno laiko, jo viešpatavimas iki kiekvienos erdvės.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad taip Jėzus atsitolina, mokiniai jo daugiau nebematys; tačiau iš tiesų žengimas dangun jį padaro artimu ir vidujiniu jiems, jie jaus jį nebe savo trumpų dienų ir vietų ribose. Šlovingas Viešpaties žmogiškumas yra visur ir kiekviename. Kaip rašė šv. Bernardas, žengdamas dangun Jėzus pasėjo laukimo ir pasitikėjimo sėklą, sukūrė viltį tikinčiuose.
Su tokiu būdu esančiu Viešpačiu mokiniai leidosi į misijas, Viešpats veikė kartu su jais. Ir kitaip būti negali, nes Bažnyčia neturi galios išgelbėti, ji pati yra išgelbėta, yra ženklas ir įrankis To, kuris yra vienintelis Išgelbėtojas kiekvienam laikui, kuris teikia jėgą skelbimui, kuris pripildo apeigas savo ir savo Dvasios buvimu, kuris atveria širdis.
Prisikėlusio ir dangun žengusio Jėzaus žmogystė tapo neišardomu ryšiu tarp žmonių ir Dievo, Dievo meilės žmogui įrodymu. Žmogus buvo įvestas į trejybinę gelmę. Tai jau tiesa Kristaus atžvilgiu, to laukiame ir mes.
Žvelgiant į žmogų „natūraliu“ žvilgsniu, remiantis patirtimi, nematome jo dieviškos paskirties, toks jis trapus, kartais apgailėtinas ir nepatrauklus, sunaikintas mirties. Iš tiesų tik Dievas gali pasakyti, koks yra jo likimas, su kokia meile jį mylėjo ir sukūrė. Jo dešinėje sėdinčio Jėzaus žmogiškumo išaukštinimas tai parodo tobulai.
Dangun žengimas parodo, kad žmogus ne pralošė, tačiau laimėjo, kad kviečiamas tokiam dalykui, kokio joks humanizmas negalėtų įsivaizduoti. Todėl žengimas dangun yra žmogaus šventė. Tikinčio žmogaus, kuris su viltimi laukia, kaip pažadėta, Jėzaus sugrįžimo.
Šaltinis – Vatikano radijas
