Naujausia su Marija susijusi – į Dangų Paimtosios Marijos – dogma teigia, jog Marija su kūnu ir siela buvo paimta į dangaus garbę. Popiežius Pijus XII tvirtai apibrėžė šią dogmą 1950 metų lapkričio 1 dieną savo rašte Munificentissimus Deus: „Mes skelbiame, teigiame ir tvirtiname kaip Dievo apreikštą dogmą, kad Nekalta Prasidėjusioji Dievo Motina, amžinoji Mergelė Marija, baigusi savo žemiškąjį gyvenimą, buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę.“

Tačiau popiežius tai skelbė ne tuščioje vietoje, nes tikėjimas, kad Marija su kūnu ir siela buvo paimta į dangų, siekia mažiausiai penktąjį amžių, kai Sirijoje buvo švenčiama Marijos Ėmimo į dangų šventė. Dar anksčiau tam tikruose ekstrakanoniniuose šaltiniuose, tokiuose kaip Marijos iškeliavimas ir Marijos laidotuvės, kalbama apie stebuklingas jos mirties aplinkybes ir teigiama, jog ji buvo arba paimta į dangų, arba prisikėlė. Nors šių šaltinių kompetencija buvo abejojama, bet jų paskleistos legendos išliko. Remiantis viena tradicija buvo teigiama, kad Dionyzas Pseudo-Aeropagitas, kuris, kaip manoma, buvo šventojo Pauliaus mokinys, matė Marijos Ėmimą į dangų. Pasak kitos tradicijos, Jeruzalės vyskupas Juvenalis pasakojo imperatoriui Marcianui ir jo žmonai Pulcherijai, kad apaštalai matė, kaip Marija mirė, tačiau jos kapą rado tuščią.

Jeruzalės Bažnyčia ėmė švęsti Ėmimą į dangų VI amžiuje. Aštuntojo amžiaus pabaigoje Vakarų Bažnyčia pradėjo švęsti šią visuotinai priimtą šventę (iš pradžių ji buvo vadinama Marijos užmigimo – dormicijos švente) rugpjūčio 15 d.; o nuo dešimtojo amžiaus beveik niekas neginčijo Marijos Ėmimo į dangų. Tačiau ir dabar dar nesutariama dėl to, ar Palaimintoji Motina mirė ir prisikėlė, ar gyva buvo paimta į dangų, kaip, pasak Šventojo Rašto, Enochas su Ezekieliu ir galbūt Mozė. Tam tikros tradicijos iki šiolei laikosi Marijos koimesis (užmigimo), arba dormicijos, teorijos.

Marijos Ėmimo į dangų dogmą svariai paremia Šventasis Raštas. Vadindami Mariją „Kristaus skrynia“, komentatoriai 132 psalmės žodžius „Pakilk, VIEŠPATIE, ir ateik į savo poilsio vietą, tu ir tavo galybės Skrynia!“ (8) aiškina kaip nuorodą į Marijos paėmimą į jos Sūnaus dangų. Be to, žodžiai Izaijo knygoje „Libano šlovė ateis pas tave drauge su kiparisais, klevais ir pušimis, kad papuoštų mano Šventyklą ir suteiktų grožį vietai, kur ilsėsis mano kojos“ (60, 13), suvokiami kaip pranašavimas apie Marijos išaukštinimą Paėmimu į dangų. Galiausiai Apreiškimo teiginys: „O moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta būstinė, kad tenai ji būtų maitinama tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų“ (12, 6) aiškinamas kaip dar viena pranašystė apie Marijos Ėmimą į dangų, kad ten ji būtų su Dievu.

Ėmimo į dangų idėją palaiko ir kitos nuostatos. Marijos Nekalto prasidėjimo doktrina logiškai veda į tikėjimą, jog Marija, ne taip kaip kiti Ievos vaikai, Marija Naujoji Ieva, negalėjo patirti fizinės mirties ar bent jau kūno suirimo. Taip pat ir įsitikinimas, kad Marija yra Švenčiausioji Dievo Motina, davė Bažnyčiai pagrindą įtikėti, kad Jėzus negalėjo leisti savo mylimai motinai patirti žmogišką, naikinančią mirtį.

Po popiežiaus Pijaus XII 1950 metų dekreto Bažnyčia toliau aiškino Ėmimą į dangų. Katalikų Bažnyčios Katekizme sakoma: „Švenčiausiosios Mergelės Ėmimas į dangų yra ypatingas dalyvavimas jos Sūnaus prisikėlime ir būsimojo kitų krikščionių prisikėlimo pirmavaizdis“ (966). Dėl ypatingo ryšio su Sūnumi Marijai buvo suteikta malonė prisikelti iškart baigus gyvenimą šioje žemėje, laukiant prisikėlimo Kristaus visiems žmonėms pažadėtam gyvenimui.

Todėl krikščionys su pagarba žvelgia į Marijos Ėmimą į dangų, nes dabar ji susijungė su Kristumi. Ši sąjunga jai suteikia galimybę skleisti savo motiniškąją meilę visam pasauliui, visiems Dievo vaikams ir juos taip pat sujungti su savo Sūnumi.

Tradicinė malda
O Nekaltai pradėtoji Mergele. Tu esi Dievo ir visų žmonių Motina.
Mes karštai tikime tavo pergalingu, su kūnu ir siela, Paėmimu į dangų, kur esi vadinama visų giedančių angelų ir šventųjų Karaliene. Drauge su jais šloviname ir garbiname Viešpatį, iškėlusį tave virš visų kitų tyrų būtybių, tavo garbei skiriame savo maldas ir meilę…
Iš šios žemės, po kurią vaikštome tartum keleiviai, guosdamiesi tikėjimu būsimu prisikėlimu, žvelgiame į tave, mūsų gyvybe, džiaugsme ir viltie. Te ir toliau tavo mielas balsas mus veda, kad kada nors, po mūsų tremties, mums parodytum Jėzų, Palaimintąjį savo įsčių vaisių.
O gailestingoji, mylinti, švelnioji Mergele Marija.

Popiežius Pijus XII

Naujoji malda
Man taip pabodo šis pasaulis, brangiausioji Motina, jog kartais geidžiu užmigti ir pabusti danguje. Bet žinau, kad mano žemiškasis gyvenimas dar nesibaigė, tad meldžiu tave padėti man rasti jėgų nueiti iki galo šį kelią. O Marija Assumpta, suteik man savo tvirtybės malonę, kad ištverčiau mane taip dažnai apninkantį skausmą, liūdesį ir baimę. Primink man, kad tavo motiniška meilė nuves mane į saugų prieglobstį. O per šią kelionę mokyk mane linksmybės, mokyk džiaugtis dabartiniu gyvenimo gėriu ir prisikėlimo viltimi. Amen.

Anthony F. Chiffolo. Šimtas Marijos vardų. Istorijos ir maldos

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →