Pirmąją Neraugintos duonos dieną, kada aukojamas Velykų avinėlis, mokiniai sako Jėzui: “Kur paruošti tau Velykų vakarienę?” Jis išsiunčia du mokinius, tardamas: “Eikite į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite iš paskos ir, kur jis nuves, sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas liepė paklausti: Kur man skirtoji menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?’ Jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Ten ir paruoškite mums”. Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą. Jie rado visa, kaip buvo sakęs Jėzus, ir paruošė Velykų stalą. Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams, tardamas: “Imkite, tai mano kūnas!” Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. O jis jiems tarė: “Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį. Iš tiesų sakau jums: aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje”. Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną. (Mk 14, 12–16. 22–26)
 
Mišios yra Kristaus aukos atminimas, nes Kristaus kančios, kraujo praliejimo, mirties pakartoti nebegalima. Naujasis Testamentas sako, kad, Viešpats tai yra padaręs vieną kartą visiems laikams. Jis savuoju krauju vieną kartą visiems laikams yra įvykdęs amžinąjį atpirkimą ir šio veiksmo jau nebekartoja. Todėl ir ant mūsų bažnyčių altorių Jėzus, pasak Šv. Pauliaus, nužengia ne tam, „kad pakartotinai atnašautų save” (plg. Žyd. 9,25).

Žinome, kad Bažnyčia moko, kad Mišios yra kruvinos Kryžiaus aukos sudabartinimas nekruvinu būdu. Tai įmanoma per Šventosios Dvasios veikimą, kuri mūsų tikėjimui aktualizuoja Kristaus aukos slėpinį.

Be to, Jėzus yra prisikėlęs ir įžengęs į dangaus šlovę. Tad Bažnyčia Mišiose skelbia ne tik jo mirtį! Mišių maldose kunigas meldžiasi: „Minėdami jo mirtį ir prisikėlimą”; „Minėdami, Viešpatie, tavo Sūnaus išganingąją kančią, didį prisikėlimą ir įžengimą į dangų”. Taigi Mišiose sudabartinimas visas velykinis Kristaus slėpinys.

Priimdami Eucharistiją priimame gyvąjį Jėzų. Jis per Duoną dovanoja mums save, nes trokšta būti arti mūsų. Tiesiog mūsų širdyje.

Kun. Rolandas Karpavičius

 

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →