Tarp visų Kristaus mokinių yra vienas asmuo, kuris juo sekė ypatingai: tai jo Motina, pagimdžiusi jį žmogiškuoju kūnu, gyvenusi drauge su juo kasdienybėje, melsdavusi kartu su juo ir, svarbiausia, stovėjusi drauge su juo Kryžiaus papėdėje.
Kristus, nelaukdamas savo galutinio atėjimo, panoro suvienyti ją su savo šlove. Jis tai įvykdė tuoj pat po Marijos užmigimo (būtent taip Bažnyčios tėvai vadina Marijos mirtį), neleisdamas jos kūnui sugesti ir paimdamas jį į Dievo šlovę. Šią tikėjimo tiesą Bažnyčia švenčia nuo seniausių laikų, o ypač iškilmingai nuo tada, kai popiežius Pijus XII 1950 m. Švč. Mergelės Marijos Ėmimą į dangų paskelbė katalikų tikėjimo dogma.
Nežinome, kaip su savo kūnu gyvena Kristus, nežinome ir apie Mariją. Tikime vien tuo, kad ji yra greta Viešpaties jo šlovėje, kad dalyvauja jo prisikėlime. Tai ir yra švenčiamo Marijos Ėmimo į dangų slėpinio esmė.
Ką reiškia mums Dangun Paimtosios slėpinys? Marija, kaip ir Kristus, yra pirmoji. Ji pirmoji žengia Bažnyčios prisikėlime. Marijos asmenyje Dievas tarsi nubrėžė apmatus to, kas laukia visos Bažnyčios. Nes visa Bažnyčia, panašiai kaip ir Marija, būdama nekalta ir šventa, bus paimta į dangų, bus prikelta!
Iš Marijos Bažnyčia pirmą kartą priėmė Kristų. Iš jos Bažnyčia visados priima Kristų. Per kiekvieną Eucharistiją Jėzus ateina pas mus su savo kūnu, „gimusiu iš Mergelės Marijos”.
Per Mariją Dievas norėjo parodyti, koks didis yra Kristaus įvykdytas atpirkimas, kokia šlovė laukia jam visiškai atsiveriančio kūrinio. Būdama apimta šlovės Marija mums rodo kelią, kaip ją pasiekti. Tai kelias, kuriame ryškiai matomi du ženklai: tikėjimas ir nuolankumas.

Senovinė koptų ikona vaizduojanti Švč. Mergelės Marijos Ėmimą į dangų. Šv. Meno bažnyčia Kaire (Egiptas)
„Palaiminta įtikėjusioji!” – sušuko Elžbieta, kai Marija ją aplankė. Marija visada tikėjo. Ji įtikėjo įsikūnijimu ir ištarė „taip” arkangelo Gabrieliaus akivaizdoje; ji tikėjo gyvendama Nazareto tylos prieglobstyje; tikėjo uoliai eidama paskui savo Sūnų. Ji tikėjo ir tuomet, kai viskas atrodydavo nesuprantama, priešinga lūkesčiams, kaip ant Kalvarijos kalno.
„Dievas pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos”, – Marija skelbia savo giesmėje. Ji išgyveno šią slėpiningą ir lemiamą patirtį: Dievas išaukština mažuosius ir pažemina galiūnus. Nuo pat išrinkimo būti Dievo Motina Marija nuolankiai svarsto šį slėpinį. Ji yra „malonės pilnoji”, nes ji – laisva nuo savęs.
Tam, kad Dievas ir mumyse galėtų nuveikti „didžių dalykų”, kad galėtų vesti mus į galutinę šlovę, kurioje yra Marija, mums taip pat būtina remtis į šias abi „atramas”: tikėjimą ir nuolankumą.
Kiekvienas mūsų galime artintis prie jos, sekdami jos klusnumu ir atvirumu Dievui. Galime melsti jos: „Padidink mūsų tikėjimą, mokyk mus nuolankumo gyvenant pagal tėvišką Dievo valią.“
Kunigas teol. lic. Rolandas Karpavičius