Jėzaus Kristaus, Dovydo Sūnaus, Abraomo sūnaus, kilmės knyga. Abraomui gimė Izaokas, Izaokui gimė Jokūbas, Jokūbui gimė Judas ir jo broliai. Judui gimė Faresas ir Zara iš Tamaros, Faresui gimė Esromas, Esromui gimė Aramas. Aramui gimė Aminadabas, Aminadabui gimė Naasonas, Naasonui gimė Salmonas. Salmonui gimė Boozas iš Rachabos, Boozui gimė Jobedas iš Rutos, Jobedui gimė Jesė. Jesei gimė karalius Dovydas. Dovydui gimė Saliamonas iš Urijo žmonos. Saliamonui gimė Roboamas, Roboamui gimė Abijas, Abijui gimė Asafas. Asafui gimė Juozapatas, Juozapatui gimė Joramas, Joramui gimė Ozijas. Ozijui gimė Joatamas, Joatamui gimė Achazas, Achazui gimė Ezekijas. Ezekijui gimė Manasas, Manasui gimė Amonas, Amonui gimė Jozijas. Jozijui gimė Jechonijas ir jo broliai ištrėmimo į Babiloniją laikais.
Po ištrėmimo į Babiloniją Jechonijui gimė Salatielis, Salatieliui gimė Zorobabelis, Zorobabeliui gimė Abijudas, Abijudui gimė Eliakimas, Eliakimui gimė Azoras. Azorui gimė Sadokas, Sadokui gimė Achimas, Achimui gimė Elijudas. Elijudui gimė Eleazaras, Eleazarui gimė Matanas, Matanui gimė Jokūbas, Jokūbui gimė Juozapas – vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi – Mesiju.
Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu, ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“. Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti pranašo lūpomis: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis“, o tai reiškia: „Dievas su mumis“.: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis“, o tai reiškia: „Dievas su mumis“. (Mt 1, 1–16. 18–23)

Gimtadienis žmogaus gyvenime yra viena iš svarbiausių švenčių. Jį galėtume pavadinti atminties ir padėkos diena. Švęsdami gimtadienį prisimename dviejų žmonių meilę, kurios dėka pasaulis praturtėjo nauju žmogumi. Atsimindami konkretaus žmogaus gimimą parodome, kad jis yra svarbus ir reikalingas šiam pasauliui, jį supantiems žmonėms. Bažnyčios liturginiame kalendoriuje randame tris gimtadienius: Viešpaties Kristaus, šv. Jono Krikštytojo ir Dievo Motinos.  Kuo ypatingas Dievo tautai Mergelės Marijos gimimas, kad jis yra švenčiamas atskira liturgine iškilme? Apie Mergelės Marijos gimimą neturime jokių istorinių žinių, nėra jis minimas ir Šventajame Rašte. Jis yra gaubiamas tylos, kaip ir visas Dievo Motinos gyvenimas. Dievo Motinos gimimą kaip svarbų slėpinį krikščionių bendrijai perduoda Bažnyčios Tradicija.

Rašytiniai šaltiniai M. Marijos gimimą pirmą kartą mini V a. apokrifinėje Jokūbo protoevangelijoje. Jokūbo protoevangelija pabrėžia Mergelės Marijos gimimo stebuklingumą. Jos tėvai, šv. Joakimas ir šv. Ona buvo bevaikiai ir jau sulaukę senatvės, kai kalnuose beganydamas savo kaimenę šv. Joakimas gavo angelo apreiškimą, kad jis turėsiąs dukrą. Tuo pat metu panašų apreiškimą patyrė ir jo žmona. Marijos gimimą Jokūbo protoevangelija vaizduoja kaip įvykį ties kuriuo susicentruoja visos dangaus galybės. Arkangelas Gabrielius virš kūdikio lopšio ugnies raidėmis užrašo jo vardą. Žinoma, mums nėra svarbios šio gimimo detalės ir aplinkybės, dažnai mus pasiekusios, nors ir gražių, bet legendų pavidalais. Daug svarbiau yra pats Marijos gimimo faktas, nes jis lemtingai keičia žmogaus ir Dievo santykių istoriją. Nuo šiol joje atsiranda moters figūra, moters, kurios “taip“ Dievui pakeitė žmonių giminės likimą.

Kun. Rolandas Karpavičius

   

 

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →