Šventoji Šeima: Jėzus, Marija, Juozapas
Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nunešė Jėzų į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: „Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui“, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: „Porą purplelių arba du balandžiukus“. Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją. Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą.. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu parengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“. Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“. Buvo pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo. Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą. Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo. (Lk 2, 22. (23–38). 39–40)
Evangelija mums byloja, kad Jėzus palaipsniui mokėsi – žinoma, daugiausiai jis sėmėsi iš savo Motinos pavyzdžio. Būtent ji perdavė jam tikrojo izraelito pamaldumo savybes ir įgūdžius, kaip gražiai yra pasakęs popiežius Pranciškus: “Pavyzdžiui, kaip būtų gera apmąstyti tai, kad Marija ir Juozapas mokė Jėzų melstis! Tai – savotiška piligriminė kelionė, maldos mokymo piligriminė kelionė. Ir būtų gera žinoti, kad jie dieną drauge melsdavosi, per šabą kartu eidavo į sinagogą klausytis Įstatymo ir Pranašų raštų bei išvien su visa tauta pašlovinti Viešpaties.”
Tai ir reiškia žodžiai “augo išmintimi”. Akivaizdu, kad čia kalbama apie Dievo Sūnaus žmogiško proto, širdies ir valios vystymąsį. Tam jam reikėjo šeimos.
Evangelija sąmoningai meta paslapties šydą ant pirmųjų Kristaus gyvenimo metų. Tuo norima pasakyti, kad Jėzus 30 metų paprasčiausiai gyveno su savo šeima. Tai buvo tylus, išoriškai niekuo neišsiskiriantis šeimos gyvenimas, be jokių stebuklų ir ženklų, laikantis įstatymo, tradicijų bei papročių.
Taip Šv. Šeima mums tampa labai svarbi. Ji yra šventa ne dėl herojiško gyvenimo, o dėl kasdienybės su Dievu. Jėzus yra šios šeimos gyvenimo ašis. Jis yra jų kasdieniškoje rutinoje. Toks yra šeimos šventumo kelias – kasdienybė su Jėzumi.
Kun. Rolandas Karpavičius
