Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui. O Jėzus jiems tarė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui. Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas. Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: ‘Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!’? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą. Tėve, pašlovink savo vardą!“ Tuomet iš dangaus ataidėjo balsas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“ Aplink stovinti minia, tai išgirdus, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie tvirtino: „Angelas jam kalbėjo“. O Jėzus atsakė: „Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo tas balsas. Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“. Jis tai pasakė nurodydamas, kokia mirtimi jam reikės mirti. (Jn 12, 20–33)
Evangelijoje pagal Joną kančia, mirtis ir prisikėlimas sudaro visumą, kurią Jėzus vadino „pašlovinimu”. Sūnus pašlovina Tėvą savo mirtimi, o Tėvas Sūnų prikeldamas iš numirusiųjų.
„Atėjo valanda”. Šiais iškilmingais žodžiais Jėzus skelbia, kad išmušė valanda, apie kurią Evangelijos pradžioje, prieš padarydamas pirmąjį stebuklą Kanoje, jis sakė savo Motinai: „Dar neatėjo mano valanda”. Kanoje Jėzus padarė ženklų pradžią, tačiau jie dar nebuvo jo pašlovinimo metas. Jėzaus šlovė glūdi Didžiąjame Ženkle – Kryžiuje. Jėzus, išaukštintas ant kryžiaus, išlieja žmonėms Dvasios dovaną.
Maldoje Jėzus klausia Tėvą, ko pareikalaus didžioji valanda. Ji reiškia, kad Jėzus maldos pokalbyje su Tėvu laisvai apsisprendė atiduoti gyvybę. Savo mirtimi Jėzus pašlovins Tėvą, parodydamas, kad jam svarbiausia vienybė su Tėvu. Jėzus vadina mirties valandą „savo valanda”. Tai – savęs atsižadėjimo valanda, geriausiai atskleidžianti sūnystės esmę: Sūnus myli Tėvą ir mus iki mirties.
Iškeltas ant kryžiaus Jėzus visus žmones traukia prie savęs – Tėvas jį pašlovino ir suteikė galią patraukti žmones, teikdamas jiems savo Dvasią. Ši bendrystė Dvasia jungia mus į Bažnyčią.
Kun. Rolandas Karpavičius