VI Velykų sekmadienis. Benediktas XVI. Meilė – gyvenimas tikėjimu

Jėzus bylojo: “Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje. Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs. Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, – kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų. Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“

Visas krikščioniškasis gyvenimas yra atsakas į Dievo meilę. Pirmasis atsakas yra būtent tikėjimas, kuriuo nuostabos bei dėkingumo kupinas žmogus priima negirdėtą už mus pirmesnę ir mus skatinančią Dievo iniciatyvą. Tikėjimo „taip“ žymi mūsų visą gyvenimą pripildančios ir jai prasmę suteikiančios šviesios draugystės su Viešpačiu pradžią. Bet Dievui neužtenka to, kad mes priimame jo besąlygišką meilę. Jis mus ne tik myli, bet ir trokšta mus patraukti prie savęs, perkeisti taip giliai, kad kartu su šventuoju Pauliumi galėtume pasakyti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20).

Padarydami vietos Dievo meilei, tampame panašūs į jį, dalyvaujame jo meilėje. Atsiverti jo meilei reiškia leisti jam gyventi mumyse ir įgalinti mus mylėti su juo, jame ir kaip jis; tik tada mūsų tikėjimas „veikia meile“ (Gal 5, 6) ir jis apsigyvena mumyse (plg. 1 Jn 4, 12).

Tikėti reiškia pažinti tiesą ir jai pritarti (plg. 1 Tim 2, 4); mylėti reiškia eiti tiesos keliu (plg. Ef 4, 15). Tikėdami pradedame draugauti su Viešpačiu, mylėdami tą draugystę įgyvendiname ir puoselėjame (plg. Jn 15, 14 ir t.). Tikėjimas skatina mus paklusti Viešpaties ir Mokytojo įsakymui; meilė dovanoja laimę mums jį įgyvendinti praktikoje (plg. Jn 13, 13–17). Per tikėjimą tampame Dievo vaikais (plg. Jn 1, 12 ir t.); meilė įgalina konkrečiai laikytis dieviškojoje sūnystėje ir duoti Šventosios Dvasios vaisių (plg. Gal 5, 22). Tikėjimas leidžia atpažinti gero ir dosnaus Dievo mums patikėtas dovanas; meilė padaro jas vaisingas (plg. Mt 25, 14–30).

Turint tai prieš akis, tampa akivaizdu, kad tikėjimo ir meilės negalime perskirti, juo labiau vieno su kitu supriešinti. Šios dvi teologinės dorybės artimai susijusios, ir būtų klaidinga įžvelgti tarp jų priešybę ar „dialektiką“. Juk tie, kurie tikėjimo pirmumą ir esmingumą pabrėžia taip smarkiai, kad nuvertina ir net niekina konkrečius meilės darbus, sumenkindami juos iki migloto humanizmo, laikosi pernelyg siauro požiūrio. Kita vertus, lygiai taip pat klaidinga perdėti meilės ir jos darbų viršenybę įsitikinus, kad darbai pakeičia tikėjimą. Siekiant sveiko dvasinio gyvenimo būtina vengti ir fideizmo, ir moralistinio aktyvizmo.

Krikščioniškojo gyvenimo esmė yra nuolatos kopti į kalną susitikti su Dievu ir tada, praturtintam dovanotos meilės bei jėgos, vėl nusileisti žemyn ir su ta pačia Dievo meile tarnauti savo broliams ir seserims.

http://www.katalikai.lt