VI Velykų sekmadienis. Meilė ir klusnumas

 
Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei mane mylite,– jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse. Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus. Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite, nes aš gyvenu ir jūs gyvensite. Tai dienai atėjus, jūs suprasite, kad aš esu Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse. Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu, ir jam apsireikšiu.“ (Jn 14, 15-21)

Jėzus prašo jį mylėti, bet ši meilė kitokia nei įprasta. Nesunkiai galime pastebėti, kad ji siejama su klusnumu.

Mylėti Jėzų, reiškia praktiškai laikytis jo įsakymų ir jo žodžių (Jn 14, 15. 21 – 24; 15, 10 – 14). Šiuolaikinis žmogus visiškai atskiria klusnumą ir bičiulystę, autoritetą ir meilę. Žodžiai „valdžia”, „įstatymas“ ir „autoritetas” suvokiami kaip neigiami dalykai, todėl Jėzaus „meilės sąlyga“, atrodo, visai netinka šiems laikams: „jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau.” (Jn 15, 14)

Meilė yra neatskiriama nuo Dievo asmens. Apaštalas Jonas Dievą sutapatina su meile, rašydamas, kad Dievas yra meilė (1 Jn 4,8 ir 16). Meilė yra raktas į Dievo autoriteto ir žmogaus santykį.

Visi žinome, kad ką nors mylėdami nujaučiame, kas mylimam žmogui patinka. Be jokios prievartos atliekame veiksmus, kurie atsiliepia į mylimo žmogaus valią. Jei šiuo požiūriu įsiklausysime į Jėzaus žodžius, suvoksime, jog jis mums kalba apie meilės klusnumą.

Lietuvių kalboje žodis „paklusti“ siejasi su žodžiu „įsiklausyti“. Mylėdami įsiklausome į Tą, Kurio meilė nuėjo iki Kryžiaus.

 Kun. Rolandas Karpavičius
Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with → • •