Viešpaties Krikštas

Anuo metu Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis. Jonas jį atkalbinėjo: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!“ Bet Jėzus jam atsakė: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui.“ Tada Jonas sutiko. Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo. O balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.“ (Mt 3, 13–17)

Šiandien švenčiame Jėzaus Krikštą. Tai yra Jėzaus viešojo gyvenimo, jo atperkamojo darbo pradžia. Mums šis įvykis turi ypatingą prasmę. Jėzaus Krikštas skatina susimąstyti apie jo įsikūnijimo prasmę. Trumpai tai galima būtų išreikšti tokiais žodžiais: Jis tapo žmogumi, kad mes taptume Dievo vaikais. Savo viešąjį gyvenimą Jėzus pradeda priimdamas Jono krikštą.

Jono krikštas nebuvo sakramentas. Jono krikštyti žmonės reiškė savo gailestį už kaltes ir ryžtą ištikimai laikytis Dievo įsakymų. Jono krikšto apeiga gyvai vaizdavo žmogaus moralinį apsiplovimą, tačiau neteikė tų malonių, kurias teikia Kristaus Krikštas. Kai Jėzus atėjo prie Jordano, Jonas pasijuto nevertas krikštyti tą, kurį jis pats pavadino galingesniuoju: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!”, – sakė Jonas. Tačiau Jėzus jam atsakė: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui”.

Tuo Jėzus pasako, kad tokia Dievo valia. Jis ir atėjo į pasaulį, kad įvykdytų „visa, kas reikalinga teisumui”. Pranašas Izaijas skelbia, kad Jėzus bus sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo kris kirčiai dėl mūsų kalčių. Bausmė ant jo kris mūsų išganymui, jo žaizdomis mes būsime išgydyti (plg. Iz 53, 5). Priėmęs Jono krikštą, Jėzus priklauso žmonių šeimai. Jis tampa antruoju Adomu, kad priėmęs bausmę už žmonių kaltes savo krauju nuplautų pirmojo Adomo vaikų nuodėmes.