Stiprėjant žmonių lūkesčiams ir daugeliui pradėjus spėlioti, ar čia kartais ne Mesijas, Jonas visiems kalbėjo: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“. Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“. (Lk 2, 15–16, 21-22)
Per Jėzaus Krikšto šventę mums gali kilti klausimas, kodėl Jėzus, būdamas viršesnis už Joną Krikštytoją, leidosi jo krikštijamas? Juk Jėzui, kuris buvo be nuodėmės, krikšto nereikėjo.
Viena priežasčių galėjo būti, kad Jėzus norėjo pripažinti ir viešai patvirtinti Jono misiją, sykiu jį padrąsinant. Tačiau tikroji Jėzaus Krikšto priežastis – jo troškimas susivienyti su nuodėminga žmonija.
Reikšminga, kad Jėzus krikštijasi drauge su visa tauta. Jis neatsiskiria nuo nusidėjėlių, einančių atsivertimo keliu. Pirmasis viešas Jėzaus gestas rodo jo solidarumą su nuodėmių slegiama žmonija.
Jis, būdamas be nuodėmės, leisdamasis krikštijamas prisiėmė visų mūsų nuodėmes, kad jas galėtų atpirkti. Jėzus norėjo nusileisti iki didžiausio nusidėjėlio. Todėl Jis ne tik nevengė nusidėjėlių draugijos, bet net jos ieškojo. Ši Jo meilė žmogui visa galia pasirodys ant Kryžiaus.
„Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi”, – pasigirsta Tėvo balsas. Panašų Jėzaus sūnystės liudijimą girdime ir atsimainymo ant Taboro kalno metu. Jėzus yra Tėvo meilės pilnatvė.
Ankstyvosios Bažnyčios Tėvai Jėzaus Krikšte įžvelgė simbolinį krikščionių Krikšto sakramento įsteigimą. Juk visi trys Švenčiausiosios Trejybės asmenys apsireiškia Jėzaus Krikšto metu. Tėvo balsas taria „Tu mano mylimasis Sūnus“, o ant Sūnaus nusileidžia Šventoji Dvasia. Taip pat mūsų krikštas vyksta Trejybės vardu.
Krikščionys per krikštą tampa Dievo vaikais ir Tėvo žodžius Jėzui gali pritaikyti sau: Jėzuje esame mylimieji Tėvo sūnūs ir dukros.
Kun. Rolandas Karpavičius